Šie metai - dar vieni, kai Velykų šventę išgyvename nebūdami tikri dėl rytdienos. Dveji pandemijos metai, o dabar - karas Ukrainoje. Atrodytų, vieną gaivalą pakeitė kitas. Viena grėsmė vyrauja virš kitų. Po netikrumo laikotarpio ir vėl nesame tikri, tačiau nepaisant visko, Kristus prisikėlė ir tai yra mūsų tikėjimo pagrindas. Jokia grėsmė, joks gaivalas negali atimti iš mūsų šio fakto - Kristus prisikėlė ir yra gyvas, nes nori, kad gyventume (palygink, popiežius Pranciškus, Christus vivit 1).
Galbūt kai kas klausia savęs, kaip turėtume šiandien kalbėti apie Prisikėlimą?
Brangūs Skaitytojai, taip, kaip iki šiol. Kristus nugalėjo mirtį, nugalėjo pasaulį. Negalime to pamiršti net esant didžiausiai grėsmei. Nėra tokios jėgos, kuri iš tikinčio žmogaus išrautų šią tikėjimo dogmą. Manau, kad šiomis dienomis galime kalbėti apie tai iš trijų Dievo dorybių perspektyvos - tikėjimo, vilties ir meilės.
Tikėjimas leidžia mums ištverti įvairias patirtis ir sunkumus. Kristaus Prisikėlimo kontekste esame raginami tikėti liudijimais tų, kurie buvo šį įvykį matę liudininkai. Tikėjimas suteikia žmogui naują žemiško gyvenimo kokybę. Velyknaktį matome tuščią Viešpaties kapą. Ačiū Dievui, kad jis tuščias. Nes jei turėtume konkrečią Jėzaus palaidojimo vietą, būtume veidmainiai. Visas mūsų tikėjimas neturėtų prasmės ir visa tai, ką skelbiame, būtų afera. Jei šis kapas yra tuščias, vadinasi, sakome tiesą.
Patirdami įvairius išbandymus esame pašaukti vadovautis vilties dorybe. Žinomas yra posakis, kad viltis negali nuvilti. „Viltis, ir tik viltis“ - tai šv. Maksimilijono Marijos Kolbės vienam Aušvico-Birkenau koncentracijos stovyklos kaliniui pasakyti žodžiai. Tai dėl šių žodžių vyras ryžosi pabėgti iš stovyklos, kurioje buvo įkalintas.
Turiu omenyje pasitikėjimą ne žmonėmis, nors ir tai yra būtina, mat nesame visiškai savarankiški, bet Viešpačiu. Jėzus prisikėlė ir pažadėjo mums amžiną gyvenimą Dievo Karalystėje. Tegul šis pažadas palaiko mūsų amžinojo gyvenimo viltį.
Meilė yra visas kitas dorybes pranokstanti dorybė, nes ji yra - ir vienas pagrindinių Viešpaties bruožų. Būtent dėl šios dorybės sugebame mylėti ne tik tuos, kurie mus myli, bet mylėti net savo priešus. Jos dėka sugebame mylėti net tą, kuris mus skriaudžia. Kristus iš meilės meldėsi ant kryžiaus šiais žodžiais: „Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką darą“ (Lk 23,34).
Kristus prisikėlė, ir tai turime ne tik žinoti, bet ir tuo tikėti ir viltis šiuo faktu. Nes jei nėra prisikėlimo, tuomet esame melagiai, kaip sako šv. Paulius, ir nėra mumyse tiesos (palygink 1 Kor 15,15).
Tiesa ir tas faktas, kad Kristus prisikėlė, įgalina mus dalyvauti meilės lenktynėse. Kaip apaštalai Petras ir Jonas, kurie bėga savo akimis pamatyti tuščią kapą, taip ir mes, jau žinodami apie šį įvykį ir gyvendami tiesoje, esame pašaukti nelaikyti prisikėlimo džiaugsmo tik sau, o skelbti jį visam pasauliui.
Eikite ir skelbkite visam pasauliui: „Kristus prisikėlė! Aleliuja!“
Iš tiesų prisikėlė! Aleliuja!
diakonas Robert Voičan
