Panašiai buvo ir prieš du tūkstančius metų tuometinės Palestinos teritorijoje. Romėnų priespauda izraelitams vis sunkėjo. Papildomai kildavo įtampų tarp skirtingų religinių-politinių opcijų. Netikrumo atmosfera buvo tapusi palankia terpe įvairiausiems apsišaukėliškiems religiniams judėjimams. Visi laukė pokyčių, diduma laukė Mesijo.
O Jam pagaliau atėjus didelė tuometinės Šventosios Žemės gyventojų dalis patyrė nusivylimą. Iš pradžių prieštaravimų keldavo Jo mokymas. Buvo pernelyg žmogiškas. Laužė nusistovėjusias minčių schemas. Prie to dar prisidėjo konkretūs veiksmai, iš pažiūros buvę nepaklusnumo išraiška teisei, kuri daugeliui juk reiškė vienintelį teisingą kelią į Dievą. Ir pagaliau nepriimtinas buvo mokymas apie įsikūnijimą. Juk neįmanoma, kad Dievas taptų žmogumi ir apsigyventų tarp savų. Dėl to – sprendimas suimti Jį ir nužudyti. Tačiau Jėzaus mirtis pasirodė nesantis paskutinis Dievo Žodis.
Atsiradus baltymo apgaubtai RNR dalelytei, COVID-19 sukeliančiam koronavirusui, pasaulis, kurį iki šiol pažinojome, pradėjo verstis aukštyn kojomis. Interneto parduotuvėse vietoj pavasario kolekcijų pasirodė siūlymai patraukliomis kainomis pirkti apsaugines kaukes ir dezinfekavimo skysčius. Šv. Petro aikštė – šiuolaikinės krikščionybės širdis – ištuštėjo. Didelių miestų aikštėse iškilo lauko ligoninės, o šalia jų – didžiuliai šaldytuvai mirusiųjų kūnams laikyti. Tačiau kaip ir prieš du tūkstančius metų, taip ir dabar, „mirtis“ nesantis paskutinis Dievo Žodis.
Tarp šių siaubą keliančių vaizdų iš įvairių pasaulio kampelių pradėjo rastis vilties prošvaistės, kažkokios naujos tvarkos pranašai. Štai dangų nustojo pildyti visomis kryptimis skrendantys lėktuvai. Staiga nustojome būti pasaulio piliečiai, ir kiekvienas, nelygu išlaidos, stengėsi grįžti į savo mažąją tėvynę, į tą mažą žemės lopinėlį, apie kurį galima pasakyti „tai mano vieta planetoje“. Žodžiui „artuma“ sugrįžo jo pirminė reikšmė ir jis vėl susidraugavo su empatija ir užuojauta, nustojęs būti iškrypimo ir ištvirkavimo sinonimu. Bažnyčios ištuštėjo, nors tikinčiųjų net kasdienėje Eucharistijoje ėmė daugėti.
Šiemet Velykos įgavo naują reikšmę. Nors netekusios daugelio išorinių tradicijų, leido mums patirti tai, ką išgyveno Marija Magdalietė, Simonas Petras ir mylimiausias Kristaus sūnus Jonas. Šiandien mums iškilęs asmeninis pasirinkimas. Galime sustoti ties dvyliktąja Kryžiaus kelio stotimi ir apraudoti pasaulį, kuris miršta mūsų akyse. Arba galime įeiti į tuščią kapą ir pamatyti, kaip iš mirties gimsta naujas gyvenimas, nauja tvarka.
Klausimai asmeniniams pamąstymams:
Kaip pasikeitė mano gyvenimas pastarosiomis dienomis? Kokios vertybės pradėjo būti man svarbios?
Kas mano gyvenime pasirodė esant nereikalinga ar net beverte?
Kokius naują gyvenimą pranašaujančius vilties ženklus pastebiu savo gyvenime?
Ar padėkojau Dievui už tą ypatingą laiką, grąžinant man regėjimą?
Kun. Mariusz Marszałek SAC
