Šeštadienį, vasario 15-ąją – pal. kun. Mykolo Sopockos liturginio minėjimo ir Tarptautinę vėžiu sergančių vaikų dieną – Vilniuje atidarytas ir pašventintas jauniausiems pacientams skirtas naujas hospiso pastatas. Į atidarymo šventę atvyko aukšto rango valstybės ir savivaldybių atstovai, diplomatai, dvasininkai ir minios geros valios žmonių – tiek atstovaujančių turtingoms korporacijoms, tiek paprastiems Lietuvos, Lenkijos, Baltarusijos ir kitų šalių piliečiams, be kurių nebūtų pavykę įgyvendinti šio sumanymo. Juk kiekvienas Vilniaus krašto gyventojas yra girdėjęs apie hospisą ir turėjo progų dalyvauti įvairiose iniciatyvose jam paremti. Seserį M. Rak, kuri su trimis zlotais kišenėje pradėjo statyti hospisą, pažįsta aukščiausiose valstybės institucijose ir privačiose  įstaigose Lenkijoje ir Lietuvoje, o aukos Vilniaus hospisui paremti plaukia iš viso pasaulio. „Tai – didelė Dievo ir žmogaus dovana, kurioje dalyvauja tūkstančiai žmonių“, – taip apie geradarius sako s. Michaela.  

Kūdikis ant Dievo Gimdytojos rankų
„Šiandien į Marijos Gailestingumo Motinos rankas atnešame tarsi naują kūdikį – vaikų hospiso patalpas ir prašome, kad Švč. Mergelės Marija Gailestingumo Motina savo meile, savo gailestinga mylinčia širdimi apglėbtų ne tik šiandien, bet ir per visą laiką visus tuos žmones, kurie šiame hospise darbuojasi ir darbuosis, ir visus žmones, ypač – mažutėlius, kurie jame sulauks pagalbos“, – homilijoje per šv. Mišias kalbėjo Vilniaus arkivyskupijos vyskupas augziliaras Arūnas Poniškaitis.

Mat prieš vaikų hospiso atidarymą Vilniaus Šv. Teresės bažnyčioje vyko Eucharistija, ją celebravo apaštalinis nuncijus Baltijos šalims arkivyskupas Petar Rajič, jam asistavo vyskupai ir kunigai iš Vilniaus arkivyskupijos,  Lenkijos ir Baltarusijos. Po pamaldų visi nuvyko į hospisą, ten Vilniaus arkivyskupas emeritas kardinolas Audrys Juozas Bačkis ir pašventino naują pastatą.  

„Tai didinga diena Lietuvos valstybei. Didžiulė garbė būti šalia žmonių, kurie įkūrė hospisą, kurie statė jį, kurie puoselėjo jį. Tai – žmonės, kurie aukštai neša iškėlę tikėjimo vėliavą. Jie kuria bendruomeninį ryšį, tarpvalstybinį ryšį, bendražmogiškąjį ryšį. Tai yra nuostabus vertybinis pagrindas valstybei augti. Noriu padėkoti Lenkijos valstybei, užauginusiai nuostabią dukrą seserį Michaelą Rak, ji yra dovana Lietuvai, yra nuostabus pavyzdys. Tik ji viena žino, kiek naktų  nemiegota, kiek melstasi, kaip sunku patirti nusivylimą ir vėl prisikelti“, – neslėpdama susijaudinimo kalbėjo pirmoji Lietuvos ponia Diana Nausėdienė per vaikų hospiso atidarymo ceremoniją Lietuvos valstybės atkūrimo dienos išvakarėse. Dėkingumo žodžius skyrė taip pat visiems žmonėms, kurie dirba hospiso labui.    

Duona, kuri randasi iš daugybės grūdų
Per vaikų hospiso atidarymo iškilmes buvo perskaitytas Lenkijos Respublikos prezidento Andžejaus Dudos (Andrzej Duda) ir ponios prezidentienės Agatos Kornhauser-Dudos laiškas.

„Su dideliu džiaugsmu sutikome žinią apie Jūsų hospiso vaikų skyriaus veiklos inauguraciją. (...) Tai Jūsų, Seserie, didelio optimizmo, neišsenkamos energijos ir gilaus tikėjimo Dievo Apvaizda dėka neįmanoma tapo įmanoma (...): šioje ypatingoje vietoje, kuri susijusi su šv. Faustina ir Gailestingojo Jėzaus paveikslo atsiradimu, išaugo nuostabus žmonių širdžių ir meilės kitam žmogui darbas“, – parašė Lenkijos prezidentas su žmona savo laiške, o perskaitė jį Lenkijos Respublikos prezidento patarėjas Boguslav Vinid (Bogusław Winid). Sesuo Michaela perdavė šį laišką jauniausiai šventės dalyvei – 10-metei Gabrielai ir pasakė: „Tai, kas šiandien vyksta, vyksta dėl didžių didvyrių.“   

Po visą pasaulį išsibarstę, o taip pat Lenkijoje gyvenantys lenkai ne kartą yra skyrę piniginių lėšų Vilniaus pal. kun. Mykolo Sopockos hospisui. Nemenkos pinigų sumos hospiso statybai, o taip pat – medicininėms priemonėms įsigyti ateidavo iš Lenkijos Respublikos Senato per fondą „Parama lenkams Rytuose“, draugiją „Wspólnota Polska“, per Lenkijos Respublikos ambasados Vilniuje įsitraukimą ar Lenkijos vyskupų konferencijos Paramos Bažnyčiai Rytuose skyriaus pagalba. Tarp rėmėjų – ir bendrovės, tokios kaip Lenkijos naftos koncernas ORLEN ir koncernas „ORLEN Lietuva“, statybos bendrovė „Przedsiębiorstwo Budowlane Konstanty Strus“ (pastaroji, beje, čia Vilniuje kartais vadinama „Trijų Karalių“, nes šios statybų bendrovės atstovai prieš dvejus metus sausio 6 dieną atvyko į hospisą ir pasakė, kad padengs vaikų hospiso statybos išlaidas – 1,3 mln. eurų). Pagalba atėjo ir per Gailestingumo angelų fondą, kuris buvo įkurtas Lenkijoje šiam vaikų hospisui paremti. Hospiso iniciatyva subūrė Kolumbo riterių brolijos ir Maltos ordino atstovus. Tačiau, kaip pastebėjo hospiso įkūrėja ir direktorė, ši iniciatyva yra lyg duonos kepalas, kuris iškeptas iš daugybės grūdų, todėl svarbi kiekviena, net ir mažiausia, auka. Juk svarbu pastebėti kenčiantį ir įsitraukti į pagalbos jam misiją. Ar tai būtų turtingų firmų įnašai, ar pinigai, surinkti per vestuves ar gimtadienį, ar vaiko nupieštas piešinys, surengtas koncertas, o gal laikas, skirtas stovint su aukų dėžute ar geltonam narcizui pasodinti...
 
Gailestingumo Angelai
Iškilmės Vilniaus pal. kun. Mykolo Sopockos hospiso vaikų skyriaus atidarymo proga vyko Vilniaus lenkų kultūros namuose. Tai buvo savotiška padėka tiems, kurie per savo firmas, fondus, institucijas ir organizacijas buvo įtraukti į vaikų hospiso atsiradimą. Jiems buvo įteiktos sparnų formos Dėkingumo statulėlės – prie žmogaus budinčio angelo simbolis. Vakaro staigmena tapo speciali dovana hospisui – fondo „Parama lenkams Rytuose“ siūlymu fondo LOTTO padovanotas automobilis. Reikšmingą piniginį indėlį šiems metams pažadėjo skirti Lenkijos naftos koncerno ORLEN prezidentas Daniel Obajtek. Jis pabrėžė, kad „kur kas lengviau yra duoti lėšų, nei sukurti visa tai“.  

Padėkos žodžius už hospiso bendruomenės veiklą skyrė Lietuvos premjeras Saulius Skvernelis, – jis perdavė laišką per savo patarėją Ievą Gervinskaitę.  

„Jūsų pašaukimas ir kasdienis itin prasmingas darbas vertas mūsų visų padėkos ir pagarbos. (...) Dėkoju už dvasinės ir psichologinės stiprybės suteikimą hospiso šeimoms, paramos ir savanorystės skatinimą mūsų visuomenėje. Tai verčia didžiuotis jūsų atsakinga ir kilnia misija“, – savo laiške parašė Saulius Skvernelis, kuris neseniai pats sėkmingai įveikė onkologinę ligą.
Vakaro metu daug šiltų žodžių buvo skirta seseriai Michaelai, kuri sugeba pasiekti įvairius žmones ir institucijas, ieškodama paramos hospisui, sudarydama kartu orias sąlygas sunkiai sergantiems žmonėms ir jų šeimoms.  

Didesnė valstybės parama
Hospiso atidaryme dalyvavo Lietuvos lenkų rinkimų akcijos – Krikščioniškų šeimų sąjungos (LLRA-KŠS) pirmininkas, europarlamentaras Valdemar Tomaševski, Vilniaus vicemerė Edita Tamošiūnaitė, Vilniaus ir Šalčininkų rajonų savivaldybių merai Marija Rekst ir Zdzislav Palevič, savivaldybių tarybų nariai ir kiti hospisui paremti organizuojamuose renginiuose aktyviai dalyvaujančios Lietuvos lenkų bendruomenės atstovai.

„Geradarių Vilniaus krašte netrūksta. Vietos lenkai labai aktyviai prisideda prie hospiso rėmimo ir finansavimo, aukodami ir rengdami pinigų rinkimo akcijas. Vilniaus krašto gyventojų širdys dosnios ir jautrios. Hospisas daro didelį darbą: remia sergantį žmogų, tačiau kartu, kas labai svarbu, ir šeimą. Prisimenu, kai gimė mano neįgalus sūnus Vladek, vienus metus buvome palikti patys sau. Anais laikais gauti bet kokių reikalingų priežiūros priemonių, kurias rekompensuotų valstybė, buvo panašu į stebuklą. Tuomet sutikome geros valios žmonių, jie mus palaikė, tiesiog išmokė gyventi su liga“, – pokalbyje su žurnalistais sakė V. Tomaševski ir pridūrė, kad svarbi ir valstybės parama išlaikant hospisą. Priminė, kad prieš kelerius metus LLRA-KŠS atstovaujantys parlamentarai su tuometine šios partijos frakcijos seniūne Rita Tamašuniene padėjo gauti keliolikos lovų finansavimą iš Ligonių kasų lėšų. „Visos hospiso lovos turi būti išlaikomos Ligonių kasų lėšomis. Tai yra valstybės pareiga, ir šia kryptimi dirbsime kaip parlamentarai.“

Iškilmingos ceremonijos metu koncertavo Lietuvos kariuomenės Krašto apsaugos savanorių pajėgų bigbendas ir Lenkijos kariuomenės reprezentacinis ansamblis. Susirinkusiai publikai taip pat pasirodė vaikai iš Vilniaus darželio-mokyklos „Vilija“ grupės „Saulutės“.

Vaikas, kuris mirė nuo vėžio
Vaikų hospisas jau visiškai įrengtas: tiesa, jo palatos neprimena tų, kurias žinome iš ligoninių. Jos spalvotos, ant sienų kabo Stanislavo Kaplevskio paveikslai, o kiekvieną jų lydi poeto Aleksandro Sniežko parašyta pasaka. Vaikų hospisas jau pasirengęs priimti šeimą – yra kampelis tėvams pailsėti ar pasinerti – jei kam reikia – į maldą. Sergantis vaikas ne visada iki galo supranta savo situaciją ir toliau nori žaisti ir juoktis, o suvokimo prislėgti tėvai toli gražu ne visada gali atitikti vaiko poreikius. Be to, yra ir broliai, ir seserys, kurie gali jaustis atstumti, pamiršti. Po vaiko mirties anaiptol ne kiekviena šeima sugeba susitvarkyti su šia tragedija – jai reikia paramos, atjautos, išklausymo, buvimo kartu. Hospisas užtikrina visokeriopą pagalbą, padeda ligoniui sunkiomis ligos dienomis, joms praėjus – reabilitacijoje, tačiau vienas uždavinių yra ir apgaubti globa šeimą: padėti išgyventi gedulo laikotarpį, kad žmogus nepasinertų į sielvartą.

Šiuo metu vaikų hospisas globoja keturis vaikus jų namuose, keturi jau iškeliavo į amžinybę (prieš mėnesį mirė 7 mėnesių mergaitė), kiti laukia pagalbos ligoninėse ar namie. Įstaiga pasiruošusi teikti visokeriopą pagalbą: dvasinę, psichologinę, specializuotą ir socialinę. Specialistus remia didelis būrys savanorių – 140, nes kartais tokiam vaikui iki laimės reikia paprasčiausiai su juo pažaisti, kad žaisdamas pamirštų savo ligą.

Vilniaus vaikų hospiso atidarymo išvakarėse mane pasiekė žinia apie 13-metę Karoliną Vozovič (Wozowicz) iš Lenkijos Kotomiežo miesto. Asmeniškai jos nepažinojau, bet Facebooke stebėjau jos artimųjų vedamą profilį, pavadintą „Uratujmy Karolinkę Wozowicz.“ 16 tūkst. žmonių pastaruosius kelerius metus stebėjo mergaitės ir jos šeimos kovą su žiauria liga. Pablogėjimas įvyko taip staigiai – užgeso vos per kelias dienas, o tiek kartų laimėdavo grumtynes su liga. „Karolinka, esi didžiausia Kovotoja, kurią kai kuriems iš mūsų teko pažinti, sutikti ar tik stebėti Facebooke. Kovojai kaip didžiausias gladiatorius, krisdavai nuo ligos smūgių, o netrukus atsikeldavai ir kovodavai toliau! Buvai nepaprastas vaikas, be galo kovinga mergina! Mes visi Tavo draugai svarstome, ar tai Tau mūsų ir mūsų paramos reikėjo, ar galbūt tai mums reikėdavo Tavęs, Tavo šypsenos, Tavo ramybės, Tavo pozicijos, Tavo heroizmo…“ – taip parašė fanai Facebooke ir šiuos žodžius galima pasakyti apie kiekvieną mažą, o juk tokį DIDELĮ hospiso pacientą.  

Teresa Vorobej
Vilniaus krašto savaitraštis