Vilniaus krašte žinomas ir mylimas kunigas pagerbtas už pasiaukojantį darbą Katalikų bažnyčiai Baltarusijoje, kur dešimtajame dešimtmetyje savo ganytojišku rūpesčiu buvo apgaubęs dvi vietoves – Poleckiškes ir Onžadovą (Gardino vyskupija). Tai jo iniciatyva ir jo įsipareigojimu ten buvo pastatytos dvi bažnyčios.

Po kunigystės šventimų dirbo Eišiškių parapijoje, kuri anuomet apimdavo ir dabartinės Baltarusijos teritoriją. Lietuvai atgavus nepriklausomybę dalis parapijos liko Baltarusijos pusėje. Varanavo rajono Poleckiškių kaime buvo nutarta pastatyti bažnyčią. Kun. J. Aškelovičiui teko rūpintis jos statybomis, o savo ruožtu 1990 m. tapus Turgelių parapijos klebonu - bažnyčios statyba Onžadove. Vilniaus arkivyskupijos vadovybė jau žinojo, kad valstybės siena padalys parapijos teritoriją, todėl reikėjo pagalvoti apie bažnyčias tiems, kurie liko Baltarusijos pusėje. Šviesaus atminimo kun. vyskupo Juozo Tunaičio nurodymu ėmėsi Onžadovo bažnyčios atstatymo. Toje gyvenvietėje buvo likę pal. kun. Mykolo Sopockos dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą (kunigui 1914-1918 metais buvus Tabariškių parapijos klebonu) pradėtos statyti bažnyčios griuvėsiai. 

Deja, viena gražiausių medinių bažnyčių sovietmečiu buvo paversta mineralinių trąšų sandėliu, o iki dešimtojo dešimtmečio iš jos tebuvo likę griuvėsiai. Tikintieji į pamaldas vykdavo į Turgelių bažnyčią. Sugriautoje bažnyčioje kun. J. Aškelovič paėmęs pirmą po ranka pasitaikiusį šventą paveikslėlį padėjo jį toje vietoje, kur turėjo būti altorius ir pasakė: „Tu, Jėzau, statyk šią bažnyčią.“ Tai buvo paveikslėlis su Gailestinguoju Jėzumi. Šiandien tai – Dievo Gailestingumo bažnyčia.

„Džiaugiuosi dėl šio titulo, kurio nenorėčiau priskirti vien sau. Tai apdovanojimas visam Vilniaus kraštui, jo kunigams, kurie dirbo iki manęs ir kūrė dvasinį paveldą šiandienos kartoms. Visa tebūna didesnei Dievo garbei“, - pokalbyje su „Vilniaus krašto savaitraščiu“ sakė kun. J. Aškelovič. Jis atkreipė dėmesį, kad iškilmės vyko labai simbolinę gegužės 8-osios dieną. „Švenčiame Pergalės dieną, o Bažnyčia tą dieną mini šv. Stanislovą, vyskupą kankinį ir pagrindinį Lenkijos ir mūsų Vilniaus katedros globėją.

Gardino vyskupijos katedros kapitulos garbės kanauninko titulo suteikimo Vilniaus krašto kunigui iškilmės vyko Gardino aukštojoje kunigų seminarijoje, dalyvaujant Gardino vyskupui Aleksandrui Kaškevičiui, kuris per šv. Mišias padėkojo kun. J. Aškelovičiui už indėlį statant Viešpaties bažnyčias ir ganytojišką rūpestį tikinčiaisiais.

„Dievas duoda žmonėms ganytojus, o jų pareiga yra rūpintis patikėtomis avimis. Dėkoju už pripažinimą ir noriu patikinti, kad savo ganytojiškame darbe stengiuosi lygiuotis į aukščiausią Ganytoją Jėzų Kristų“, - iškart po iškilmių sakė kun. J. Aškelovič. Dėkojo vyskupui ir kapitulai už parodytą pasitikėjimą ir pabrėžė, kad būti „gražios tradicijos puoselėtoju“ yra ne tik apdovanojimas, bet ir įpareigojimas deramai tarnauti Dievui ir Bažnyčiai.

Kapitula - iš kunigų, vadinamų kanauninkais, sudaryta vyskupijos patariamoji institucija. Gardino Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų ir Šv. Kazimiero katedros kapitula įkurta 2012 metais. Kapitulos pavadinimas susideda iš dviejų dalių: pirmoji primena seniausią šiame krašte Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčią (Vytauto farą), antroji - vyskupijos globėją šv. Kazimierą. Pagrindinė kapitulos narių pareiga gyventi pagal kunigystės tobulumo idealus - nuolat gilinti krikščionišką, intelektualinę, dvasinę ir ganytojišką formaciją. Gardino kapitulą sudaro dvasininkų kolegija, kuri veikia kaip patariamasis vyskupo organas. Kapitulą sudaro tikrieji (gremialiniai) ir garbės kanauninkai. Kanauninko titulas kunigui suteikiamas iki gyvos galvos kaip padėka už nuopelnus Bažnyčiai. Tikrieji kanauninkai (skirtingai nuo garbės kanauninkų) turi tam tikras teises ir pareigas. Ir tik tikrieji kanauninkai turi aktyvią ir pasyvią balso teisę kapitulos susirinkimuose - kaip patariamojo pobūdžio vyskupo organas.

Teresa Vorobej
Vilniaus krašto savaitraštis