Šven­čio­nių ge­te gi­męs ir per ste­buk­lą iš­si­gel­bė­jęs Ro­mu­ald Ja­kub Veks­ler-Vaš­ki­nel (Weks­ler-Was­zki­nel) įsi­ti­ki­nęs, kad ga­vo ku­ni­gys­tės pa­šau­ki­mą, kad, vie­na ver­tus, įvyk­dy­tų žy­dų mo­ti­nos tes­ta­mentą, ki­ta ver­tus – kad iš­sau­go­tų sa­vy­je pri­klau­sy­mo iz­ra­e­li­tų tau­tai ta­pa­ty­bę.

Dvi pas­ku­ti­nės rug­sė­jo sa­vai­tės pra­bė­go ati­duo­dant pa­gar­bą ir pri­si­me­nant tuos, ku­rie nuo na­cių ran­kų žu­vo Pa­ne­rių miš­ke prie Vil­niaus. Vi­są sa­vai­tę Vil­niu­je vie­šė­jo drau­gi­jos „Ro­dzi­na Po­nars­ka“ („Pa­ne­rių šei­ma“) na­riai, ap­rau­do­da­mi sa­vo gi­mi­nes ir ar­ti­muo­sius, ku­riuos am­ži­na­sis sap­nas pa­si­vi­jo Pa­ne­riuo­se. Vil­niaus ge­to lik­vi­da­vi­mo me­ti­nes mi­nė­jo Vil­niaus žy­dų ben­druo­me­nė, šie­met pri­si­min­da­ma žu­vu­siuo­sius rug­sė­jo 26-ąją, nes 23-io­ji su­ta­po su ša­bo die­na. Len­ki­jos ins­ti­tu­to Vil­niu­je ini­cia­ty­va bu­vo su­reng­tas su­si­ti­ki­mas, ku­rio pa­grin­di­nis he­ro­jus bu­vo žy­dų kil­mės ku­ni­gas R. J. Veks­ler-Vaš­ki­nel. Su­si­ti­ki­mas vy­ko tre­čia­die­nį, rug­sė­jo 27 die­ną, Lie­tu­vos žy­dų ben­druo­me­nės būs­ti­nė­je.

Tei­suo­liai
„No­rė­jau pa­dė­ko­ti už tai, kad čia esu. Lai­kau sa­ve Len­ki­jos žy­du: gi­miau Šven­čio­ny­se oku­pa­ci­jos me­tais. Ir tai bu­vo Len­ki­jos da­lis, oku­puo­tos, bet Len­ki­jos. My­liu Lie­tu­vą, nes esu lit­va­kas“, – su­si­jau­di­nęs su aša­ro­mis aky­se kal­bė­jo ku­ni­gas.
Be ga­lo jau­di­nan­ti kun. R. J. Veks­le­rio-Vaš­ki­ne­lio, nuo mir­ties iš­gel­bė­to ir len­kų iš­auk­lė­to žy­do is­to­ri­ja, pa­pa­sa­ko­ta žur­na­lis­to Dar­ju­šo Ro­sia­ko (Da­riusz Ro­siak) 2013 m. iš­leis­to­je kny­go­je   „Człowiek o twar­dym kar­ku“ („Žmo­gus tvirtu stuburu“). Bū­tent ši pub­li­ka­ci­ja ta­po iš­ei­ties taš­ku dis­ku­si­jo­je apie žy­dų ge­no­ci­dą ir žmo­nes, ku­rie juos gel­bė­jo. Dis­ku­si­jo­je da­ly­va­vo pub­li­ka­ci­jos au­to­rius, Len­ki­jos ra­di­jo žur­na­lis­tas D. Ro­siak, o de­ba­tus ve­dė Vy­tau­tas To­lei­kis, pe­da­go­gas iš Vil­niaus, bib­lio­fi­las, Lie­tu­vos dau­gia­kul­tū­riš­ku­mo pro­pa­guo­to­jas, ku­ris spe­cia­li­zuo­ja­si tau­ti­nių ma­žu­mų, ypač – žy­dų pro­ble­ma­ti­ko­je.  

Su­si­ti­ki­me da­ly­va­vo Len­ki­jos Res­pub­li­kos di­plo­ma­ti­nių įstai­gų at­sto­vai Lie­tu­vo­je – am­ba­sa­do­rė Ur­šu­la Do­ro­šev­ska (Urs­zu­la Do­ros­zew­ska) ir Len­ki­jos ins­ti­tu­to Vil­niu­je di­rek­to­rius Mar­cin Lap­čyns­ki (Łap­czyński). At­vy­ko ir Lie­tu­vos žy­dų ben­druo­me­nės at­sto­vai kar­tu su pir­mi­nin­ke Fai­na Kuk­lians­ky. Su­si­ti­ki­me da­ly­va­vo ir vil­nie­čiai, tarp jų bu­vo kun. R. J. Veks­ler-Vaš­ki­ne­lio stu­den­tai, Liub­li­no Jo­no Pau­liaus II ka­ta­li­kiš­ko­jo uni­ver­si­te­to ab­sol­ven­tai, taip pat – ir Vil­niaus Šv. Juo­za­po ku­ni­gų se­mi­na­ri­jos klie­ri­kai kar­tu su dės­ty­to­ju kun. lic. Je­žiu Vit­kov­skiu.

Tą pa­čią die­ną Val­do­vų rū­muo­se vy­ko ce­re­mo­ni­ja, jos me­tu ap­do­va­no­ti ka­ro me­tais žy­dus gel­bė­ju­sie­ji as­me­nys. Ho­lo­kaus­tas bu­vo vie­na di­džiau­sių, jei­gu ne di­džiau­sia, tra­ge­di­ja žmo­ni­jos is­to­ri­jo­je. Did­vy­riš­kai žydus gel­bė­ję len­kai su­da­ro net 25 proc. ap­do­va­no­tų­jų me­da­liu „Pa­sau­lio tau­tų tei­suo­lis“. Taip pat ir Lie­tu­vo­je len­kai su­da­ro dau­gu­mą tarp be­veik 900 Lie­tu­vos pi­lie­čių, ku­riems su­teik­tas šis var­das.

Mel­džia­si už an­ti­se­mi­tus
Į klau­si­mą, ko­dėl ku­ni­gas pa­sa­ko­ja sa­vo is­to­ri­ją, dva­si­nin­kas at­sa­kė, kad ne­tu­ri am­bi­ci­jų bū­ti ru­po­ru, ku­ris skel­bia vi­sam pa­sau­liui. Jau­čia pa­rei­gą kal­bė­ti apie bro­lius žy­dus, siek­da­mas pa­keis­ti an­ti­se­mi­tiš­kas nuo­tai­kas, ku­rios, kaip sa­kė, kai ku­riuo­se sluoks­niuo­se ga­jos iki šiol.

„Man Ro­mu­al­do Ja­ku­bo Veks­le­rio-Vaš­ki­ne­lio is­to­ri­ja, be to, kad tai yra ne­pa­pras­ta, in­tri­guo­jan­ti is­to­ri­ja žmo­gaus, ku­ris at­si­dū­rė keis­to­se ap­lin­ky­bė­se, ne­ša­si su sa­vi­mi tam tik­ras te­mas, ku­rios la­bai svar­bios len­kams, no­rin­tiems su­pras­ti, kas mes esa­me“, - var­di­jo kny­gos au­to­rius D. Ro­siak.

„Kai kal­ba­me apie ne­ge­rus žmo­nes ar an­ti­se­mi­tus, kar­tu rei­kia kal­bė­ti ir apie ge­rus, pri­si­min­ti tuos gra­žius, tei­suo­lius. Vie­na pir­mų­jų – Ire­na Send­le­ro­va. No­riu taip pat pa­mi­nė­ti pro­fe­so­rių Bar­to­šev­skį (Wła­dy­sław Bar­to­szew­ski), Vil­niaus uni­ver­si­te­tą bai­gu­sį pro­fe­so­rių Zgo­žels­kį (Czesław Zgor­zels­ki), o taip pat šią aukš­tą­ją mo­kyk­lą bai­gu­sią Ire­na Sla­vins­ką (Ire­na Sławińska). Tai bu­vo svar­būs ma­no bi­čiu­liai tais lai­kais, kai dės­čiaus Liub­li­no ka­ta­li­kiš­ka­ja­me uni­ver­si­te­te“, - kal­bė­jo ku­ni­gas, pa­sa­ko­da­mas apie tą lai­ko­tar­pį, kai Len­ki­jo­je, net ir tarp pro­fe­so­rių, blo­gai bu­vo kal­ba­ma apie žy­dus. Pri­dū­rė, kad da­bar mel­džia­si už tuos, ku­rie „bu­vo ar­šiau­si an­ti­se­mi­tai“.

Nuo žai­di­mo iki rim­to spren­di­mo
Prieš dis­ku­si­ją bu­vo pa­ro­dy­tas do­ku­men­ti­nis fil­mas „…į Do­vy­do žvaigž­dę įbrėž­tas Kry­žius“ (re­ži­sie­rius Gže­gož Lin­kov­ski (Grze­gorz Lin­kow­ski), ku­ria­me kun. R. J. Vaš­ki­nel pa­sa­ko­ja apie sa­vo dra­ma­tiš­ką li­ki­mą ir at­vi­rau­ja apie sa­vo abe­jo­nes, ap­mąs­ty­mus, ku­rie at­ve­dė jį į vi­di­nę ra­my­bę ir su­tei­kė tik­ru­mo jaus­mą.

Jokubas gi­mė 1943 m. Šven­čio­nių ge­te Veks­le­rių šei­mo­je. Jo šei­ma žu­vo per Ho­lo­kaus­tą. Iš­gel­bė­tas nuo mir­ties, bu­vo iš­auk­lė­tas ka­ta­li­kiš­ko­je Vaš­ki­ne­lių šei­mo­je, ku­ri po Ant­ro­jo pa­sau­li­nio ka­ro iš­vy­ko į Pa­slen­ko (Pasłęk) mies­tą prie El­blion­go (El­bląg).

„Bu­vo mo­men­tų, kai mies­te­ly­je šauk­da­vo ma­ne „žy­dų ba­chū­ras“, ta­čiau aš to ne­su­pras­da­vau ir ne­no­rė­da­vau sau pri­si­pa­žin­ti, kad ne­su sa­vo tė­vų vai­kas“, – pa­sa­ko­jo ku­ni­gas. „Kiek sa­ve pri­si­me­nu, žais­da­vau na­muo­se ku­ni­gą: iš­si­rink­da­vau deg­tu­kų dė­žu­tę ir rink­da­vau au­kas. Kai apie tai pa­sa­ko­ju, vi­si šyp­so­si, ne­va žy­das ir pi­ni­gai. Ta­čiau tai ne tas... Man la­biau­siai pa­tik­da­vo, kad kai duo­da­vau baž­ny­čio­je au­ką, ku­ni­gas pa­glos­ty­da­vo man gal­vą. Bai­gęs mo­kyk­lą pa­sa­kiau tė­vams, kad no­riu stu­di­juo­ti se­mi­na­ri­jo­je. Tė­vai neap­si­džiau­gė, net at­virkš­čiai, ju­tau, kad tė­vas prie­šiš­kai nu­si­sta­tęs dėl ma­no spren­di­mo.

Kai­na už ku­ni­gys­tę – tė­vo gy­vy­bė
„Ma­no na­mai bu­vo krikš­čio­niš­ki na­mai. Man nie­ka­da ne­bu­vo sa­ko­ma: „kal­bėk po­te­rius“, „eik į baž­ny­čią“. Ne­pri­si­me­nu, kad kaž­kas bū­tų mo­kęs ma­ne mal­dų: ei­da­vau su tė­vais į baž­ny­čią, mels­da­vau­si kar­tu su jais. Jė­zus Kris­tus bu­vo pas mus kaip oras, ku­riuo kvė­puo­ji. Toks bu­vo ma­no ti­kė­ji­mo pa­sau­lis“, – pri­si­me­na jis.

Pir­mus mė­ne­sius se­mi­na­ri­jo­je ku­ni­gas pri­si­me­na la­bai ge­rai: įdo­mios stu­di­jos, for­ma­vi­ma­sis, pa­rei­gos, nau­ji ko­le­gos. Su­si­ra­ši­nė­da­vo su tė­vu, ku­ris la­bai no­rė­jo ap­lan­ky­ti sū­nų. Klie­ri­kas at­sa­kė, kad tė­tis at­va­žiuo­tų į se­mi­na­ri­ją ar­čiau­siai sek­ma­die­nio. Tė­vo vi­zi­tą pri­si­mins iki gy­ve­ni­mo pa­bai­gos - pir­mą kar­tą ma­tė, kaip tė­vas ver­kė. Po po­ros die­nų nuo šio vi­zi­to su­lau­kė skam­bu­čio iš na­mų, kad tė­tis mi­rė. At­vy­kęs į lai­do­tu­ves, vie­na min­tis ne­da­vė vai­ki­nui ra­my­bės, – kad gal­būt pri­si­dė­jo prie jo mir­ties.

Po lai­do­tu­vių bu­vo nu­ta­ręs, kad ne­grįš į se­mi­na­ri­ją, ta­čiau mo­ti­na už­drau­dė mes­ti se­mi­na­ri­ją dėl tė­čio mir­ties.

„Po mė­ne­sio ap­mąs­ty­mų nu­ta­riau, kad ne­ga­liu mes­ti stu­di­jų, nes tė­vo mir­tis yra tam tik­ras už­sta­tas, kre­di­tas. Tai jau ne at­si­tik­ti­nai iš­tar­tas žo­dis, o kaž­kas kur kas di­des­nio, gi­les­nio, reikš­min­ges­nio. Ir jei tė­vas bi­jo­jo, kad ne­bū­siu ge­ras ku­ni­gas, tai pri­va­lau pa­da­ry­ti vis­ką, kad bū­čiau ge­ras ku­ni­gas“, – ne­slėp­da­mas jau­du­lio kal­bė­jo kun. R. J. Veks­ler-Vaš­ki­nel.

Var­dan to Žy­do
1966 m. Ro­mu­ald Vaš­ki­nel ga­vo ku­ni­gys­tės šven­ti­mus, o nuo 1971 m. iki pat pen­si­jos dės­tė fi­lo­so­fi­ją Liub­li­no ka­ta­li­kiš­ka­ja­me uni­ver­si­te­te. Apie sa­vo žy­diš­ką kil­mę su­ži­no­jo tik 1978 me­tais.

„Ne­ži­nau sa­vo gi­mi­mo da­tos, ta­čiau ži­nau sa­vo ant­ro­jo gi­mi­mo da­tą. Tai bu­vo 1978 m. va­sa­rio 23 die­ną. Va­ka­rie­nia­vo­me na­muo­se. Pra­dė­jo­me kal­bė­ti apie Šven­čio­nis ir vie­ną aki­mir­ką pa­klau­siau ma­mą apie žy­dus. Pa­žiū­rė­jo į ma­ne, nu­ti­lo, pa­ė­miau jos ran­kas į sa­vo, pa­bu­čia­vau ir pa­pra­šiau, kad pa­sa­ky­tų man tie­są. Iš­gir­dau: „Tu­rė­jai nuo­sta­bius tė­vus, la­bai ta­ve my­lė­jo, aš tik ta­ve gel­bė­jau.“ To­kio at­sa­ky­mo ti­kė­jau­si, ta­čiau tai iš­gir­dus gal­va man pra­dė­jo suk­tis. Ma­ma ir­gi la­bai su­si­jau­di­no. Vis kal­bė­jo: „Aš la­bai bi­jo­jau..., bet ji kar­to­da­vo: „Juk jūs esa­te krikš­čio­nys. Ti­ki­te Jė­zu­mi, o juk Jis bu­vo žy­das. Tad gel­bė­ki­te šį žy­dų kū­di­kį var­dan to Žy­do, ku­riuo ti­ki­te. Pa­ma­ty­si­te, kai šis ber­niu­kas iš­augs, taps ku­ni­gu, mo­kys žmo­nes. Ne­ga­lė­jau ta­vęs ne­pa­im­ti, nes bū­tų bu­vę, kad iš­si­ža­dė­jau Jė­zaus. Man bu­vo 35 me­tai. Jau dvy­li­ka me­tų bu­vau ku­ni­gas. Man tai bu­vo bai­sus šo­kas“, – pa­sa­ko­jo ku­ni­gas. No­rė­jo iš mo­ti­nos su­ži­no­ti, ko­kia yra tik­ro­ji jo pa­var­dė, ta­čiau ji ne­ži­no­jo, nes iš­try­nė iš sa­vo at­min­ties, iš bai­mės. Aiš­ki­no taip: tu bu­vai svar­bus, o ne ta­vo pa­var­dė. Aš tu­rė­jau ta­ve gel­bė­ti, o ne pa­var­dę. Jei bū­tų ma­ne pa­ga­vę ir pra­dė­ję kan­kin­ti, gal­būt bū­čiau pa­sa­kiu­si tie­są, tuo­met bū­čiau iš­da­vu­si, o taip vi­sa­da ga­lė­jau sa­ky­ti tik vie­na: Tu ma­no vai­kas.

Kam gy­ve­nu?
Su­vok­da­mas, jog tu­ri dvi­gu­bą tau­ti­nę ir re­li­gi­nę ta­pa­ty­bę, pra­dė­jo klau­si­nė­ti apie žy­dus. O tai bu­vo lai­ko­tar­pis, kai Len­ki­jo­je blo­gai kal­bė­ta apie šią tau­tą.

„Tai bu­vo blo­giau­sias lai­ko­tar­pis. Grįž­da­vau po po­kal­bių su di­de­liais žmo­nė­mis Liub­li­no ka­ta­li­kiš­ka­ja­me uni­ver­si­te­te, ap­si­klo­da­vau ant­klo­de, su­si­ries­da­vau taip, kaip vai­sius mo­ti­nos įsčio­se. Verk­da­vau ir verk­da­vau. Kam aš gy­ve­nu, jei ap­link ma­ne tiek ne­apy­kan­tos“, – pri­si­mi­nė ku­ni­gas.  

Apie sa­vo žy­diš­kus pro­tė­vius su­ži­no­jo tik 1992-ai­siais po 14 me­tų ieš­ko­ji­mų. Iš ma­mos Vaš­ki­nel, kad bu­vo Šven­čio­ny­se gy­ve­nu­sio siu­vė­jo sū­nus. Pa­gal šią in­for­ma­ci­ją iš Iz­ra­e­ly­je gy­ve­nan­čios Šven­čio­nių  žy­dų ben­druo­me­nės su­ži­no­jo, kad vie­nin­te­lis ten bu­vęs siu­vė­jas bu­vo Ja­kub Veks­ler, jo žmo­na – Ba­tia Voiš­kuns­ka. Tu­rė­jęs ir vy­res­nį bro­lį, ku­rį tė­vai šau­kė Mu­lek, t. y. Sa­mu­el. Jį tė­vai ati­da­vė vie­nai lie­tu­vių šei­mai Šven­čio­ny­se ir mo­kė­jo už jo slė­pi­mą, o kai pi­ni­gai bai­gė­si, ši šei­ma at­ve­dė Mu­le­ką at­gal į ge­tą ir pa­sa­kė, kad ne­be­no­ri dėl jo ri­zi­kuo­ti. Žu­vo kar­tu su mo­ti­na. Pra­ėjus ku­riam lai­kui Ro­mu­ald Vaš­ki­nel su­ži­no­jo Sa­mu­e­lio slėp­ti ne­no­rė­ju­sių lie­tu­vių pa­var­des. Nuo to mo­men­to, kai su­ži­no­jo apie sa­vo bio­lo­gi­nes šak­nis, pra­si­de­da tre­čias pe­ri­odas jo gy­ve­ni­me.

„Nu­va­žia­vau pas apaš­ta­li­nį nun­ci­jų, pas Liub­li­no ka­ta­li­kiš­ko­jo uni­ver­si­te­to rek­to­rių ir pa­sa­kiau vi­siems, kad esu žy­das“, – sa­kė ku­ni­gas. Pa­brė­žė, kad da­bar nau­do­ja dvi­gu­bą pa­var­dę, nes „Veks­le­riai da­vė jam gy­vy­bę, o Vaš­ki­ne­liai tą gy­vy­bę pa­lai­kė“.

Vie­nas yra Die­vas, Iz­ra­e­lio Die­vas
Per su­si­ti­ki­mus su dė­de, ku­ris bu­vo la­bai re­li­gin­gas žy­das, daug dis­ku­tuo­da­vo apie krikš­čio­nių ir žy­dų san­ty­kius. Aš ban­dau pa­sa­ky­ti dė­dei, kad tarp mū­sų nė­ra jo­kio skir­tu­mo. O jis sa­ko: „Taip, o du tūks­tan­čiai me­tų ne­apy­kan­tos. Tuo­met aš sa­kau: Man 50 me­tų ir my­liu ta­ve, tu my­li ma­ne ir tai yra svar­bu. Ir vis dau­giau yra to­kių kaip aš. O dė­dė man: O ei­si į si­na­go­gą? Aš jam į tai: Ži­no­ma, Jė­zus Kris­tus lan­ky­da­vo­si si­na­go­go­je, tai ko­dėl aš tu­rė­čiau nei­ti“, – pri­si­pa­žįs­ta ku­ni­gas. Jis pri­si­me­na ir žo­džius šv. Jo­no Pau­liaus II, ku­ris per vie­ną sa­vo apaš­ta­liš­kų­jų ke­lio­nių į Vo­kie­ti­ją pa­sa­kė: „Kas su­tin­ka Jė­zų, su­tin­ka ju­daiz­mą.“

„Baž­ny­čia kas­die­nė­je ryt­me­ti­nė­je mal­do­je mel­džia­si žo­džiais Pa­lai­min­tas Vieš­pats, Iz­ra­e­lio Die­vas. Va­ka­re pas­kui Ma­ri­ją kar­to­ja „Mag­ni­fi­cat“ tar­da­ma: iš­tie­sė pa­gal­bos ran­ką sa­vo tar­nui Iz­ra­e­liui,(...) kaip bu­vo ža­dė­jęs mū­sų pro­tė­viams - Ab­ra­o­mui ir jo pa­li­kuo­nims per am­žius“, – aiš­ki­no ku­ni­gas.

Į Vil­nių at­vy­ko su Iz­ra­e­lio pa­su. Prieš aš­tuo­ne­rius me­tus iš­vy­ko į Iz­ra­e­lį, ga­vo Iz­ra­e­lio pi­lie­ty­bę ir bu­vo la­bai šil­tai tau­tie­čių su­tik­tas. Iš pra­džių ap­si­gy­ve­no re­li­gi­nia­me ki­bu­ce ne­to­li sie­nos su Jor­da­ni­ja. Da­bar dir­ba „Yad Vas­hem“ ins­ti­tu­te ar­chy­va­ru. Ty­ri­nė­ja iš įvai­rių pa­sau­lio vie­tų at­ke­liau­jan­čius do­ku­men­tus apie žy­dų ge­no­ci­dą ir, kaip pats sa­ko, ap­rau­da tuos, ku­rie žu­vo per Ho­lo­kaus­tą ir nie­kas jų ne­ap­rau­do­jo.

Ge­riau­sia Len­ki­ja yra ma­ny­je
Su­si­ti­ki­me Vil­niu­je klie­ri­kai pa­klau­sė, kas bū­tų, jei Ro­mu­al­das ne­bū­tų ta­pęs ku­ni­gu. Dva­si­nin­kas pri­si­pa­ži­no, kad šį klau­si­mą jam už­duo­da daž­nai. Tu­ri vi­sa­da vie­ną at­sa­ky­mą: „Tuo įvyk­džiau ma­no žy­dų ma­mos tes­ta­mentą. Ki­ta ver­tus, jei bū­čiau su­kū­ręs šei­mą ir tu­rė­jęs vai­kų, tik­riau­siai man ne­rū­pė­tų ieš­ko­ti sa­vo žy­diš­kų šak­nų ir pa­žin­ti sa­vo gim­tą­ją kul­tū­rą. Taip ma­no li­ki­mą nu­krei­pė Ap­vaiz­da.“

„Iš­vyk­da­mas iš Len­ki­jos ne­gal­vo­jau, kad ten jau ne­be­grį­šiu, ir la­bai daž­nai grįž­tu. Ta­čiau ge­riau­sia Len­ki­ja yra ma­ny­je ir šios nie­kam ne­ati­duo­siu. Vie­nin­te­lė kal­ba, ku­rią ge­riau­siai mo­ku, yra len­kų, aš sap­nuo­da­mas kal­bu len­kiš­kai. Iz­ra­e­lis - tai dau­ge­lio re­li­gi­jų ša­lis. Ir vi­si gin­či­ja­si. Ta­čiau kai ku­rie my­li vie­ni ki­tus la­biau nei pyks­ta“, – pa­sa­ko­jo R. J. Veks­ler -Vaš­ki­nel Vil­niu­je, kur ne­pa­mir­šo ap­lan­ky­ti svar­biau­sių vie­tų: Auš­ros Var­tų, Ra­sų ka­pi­nių...

Te­re­sa Vo­ro­bej  
Vilniaus krašto savaitraštis