„Kiek sa­ve pri­si­me­nu, vi­sa­da no­rė­jau bū­ti ku­ni­gas. Na­muo­se žais­da­vau ku­ni­gą…“, – šiems žo­džiams ga­lė­tų, ko ge­ro, pri­tar­ti ne vie­nas dva­si­nin­kas. Vis dėl­to, kai iš­girs­ti to­kius žo­džius iš žy­do, at­si­ran­da tam tik­ras di­so­nan­sas.