„Ku­ni­go Ju­ze­fo ku­ni­gys­tė – tai bu­vo di­de­lė do­va­na Vil­niaus kraš­tui. Kiek­vie­nas iš mū­sų sė­mė­mės iš pre­la­to iš­min­ties. Žmo­nės čia at­vyk­da­vo at­si­kvėp­ti, gau­ti pa­ta­ri­mo, pa­drą­si­ni­mo žo­džių. Ir da­bar čia at­va­žiuo­ja­me, kad pa­si­sem­tu­me jė­gų, pa­si­ner­tu­me į šios vie­tos at­mo­sfe­rą. Iš­va­žiuo­ja­me gi - sta­ty­ti mū­sų gy­ve­ni­mo ant Pre­la­to stip­ry­bės pa­ma­tų - ti­kė­ji­mo ir auk­lė­ji­mo – ir… vėl su­grįž­ta­me“, – kal­bė­jo Lie­tu­vos len­kų rin­ki­mų ak­ci­jos – Krikš­čio­niš­kų šei­mų są­jun­gos pir­mi­nin­kas, eu­ro­par­la­men­ta­ras Val­de­mar To­ma­šev­ski. Jis pa­brė­žė, kad kun. J. Ob­rembs­kio įta­ka ne tik pa­ra­pi­jos gy­ve­ni­mui, bet ir švie­ti­mui ir kul­tū­rai duo­da ap­čiuo­pia­mų vai­sių. Ten, kur bu­vo pa­sė­ta pre­la­to žo­džio sėk­la, šian­dien - ta­len­tų, ver­ty­bių ir gė­rio pil­ni so­dai.

Var­da­die­nis ar gim­ta­die­nis?
Pre­la­tas la­bai mėg­da­vo švęs­ti var­da­die­nius. Šis pa­pro­tys ne­at­sie­ja­mas nuo krikš­čio­niš­kos tra­di­ci­jos. Gi­mi­mo die­nos mi­nė­ji­mas yra ki­lęs iš se­no­vės Ro­mos re­li­gi­jos ir sie­ja­mas su Ge­ni­jaus kul­tu. Ro­mė­nų mi­to­lo­gi­jo­je tai bu­vęs pus­die­vis, ap­do­va­no­da­vęs vy­rą vai­sin­gu­mu, at­neš­da­vęs jam lai­mę ar ne­lai­mę, ir tam tik­ra pras­me nu­spręs­da­vęs jo li­ki­mą. Bū­din­ga jam bu­vo tai, kad gim­da­vęs ir mir­da­vęs su žmo­gu­mi. Tai­gi bū­da­vęs sa­vo­tiš­kas jo glo­bė­jas. Ge­ni­jui bū­da­vo at­na­šau­ja­mos au­kos – mais­tas ir gė­ri­mai, o žmo­gaus gi­mi­mo die­na bū­da­vo ski­ria­ma jo ge­ni­jaus gar­bei. Krikš­čio­ny­bė iš pra­džių ne­pri­pa­žin­da­vo šios šven­tės. Tik XII a. pra­džio­je Baž­ny­čia pra­dė­jo įra­ši­nė­ti į pa­ra­pi­jos kny­gas vai­ko gi­mi­mo da­tą. Ir… pa­siū­lė var­da­die­nį - iš­kil­min­gą šven­to­jo ar­ba pa­lai­min­to­jo iš krikš­čio­niš­ko ka­len­do­riaus die­nos mi­nė­ji­mą. Kai ku­rio­se šei­mo­se sa­ko­ma, kad „vai­kas pats at­si­ne­ša sau var­dą“, tuo­met gau­na sa­vo gi­mi­mo die­nai skir­tą glo­bė­ją. Taip bu­vo ir su kun. Ju­ze­fu Ob­rembs­kiu. 

„Gi­mė ko­vo 19 d. (šie­met bū­tų mi­nė­jęs 111-ąjį gim­ta­die­nį), to­dėl ga­vo Ju­ze­fo (Juo­zo) var­dą. Ta­čiau var­da­die­niui vi­sa­da tei­kė pir­me­ny­bę prieš gim­ta­die­nį. Iš­im­tis, ži­no­ma, bu­vo 100-me­čio ju­bi­lie­jus. Iš čia idė­ja mi­nė­ti bū­tent var­da­die­nį ir pri­min­ti anų lai­ku at­mo­sfe­rą, kai į „dva­re­lį“ vi­są die­ną už­suk­da­vo sve­čiai su svei­ki­ni­mais var­du­vi­nin­kui ir bū­da­vo vai­ši­na­mi spur­go­mis“, – pa­sa­ko­jo mu­zie­jaus di­rek­to­rė Ju­ze­fa Mar­ke­vič, ku­ri kas­met per „Ju­ze­fin­ki“ pa­ti ke­pa spur­gas pa­gal pre­la­to šei­mi­nin­kės po­nios Sta­sios re­cep­tą.

Ar pri­si­me­ni?..
„Ju­ze­fin­ki“ (Juo­za­pi­nės) pra­si­dė­jo šv. Mi­šio­mis, ku­rias kun. J. Ob­rembs­kio in­ten­ci­ja au­ko­jo kun. pre­la­tas Jan Ka­siu­ke­vič. Į ben­drą mal­dą įsi­trau­kė ne tik Mai­šia­ga­los gy­ven­to­jai, bet ir Vil­niaus ra­jo­no me­rė Ma­ri­ja Rekst su vy­ru, Sei­mo LLRA-KŠS frak­ci­jos se­niū­nė Ri­ta Ta­ma­šu­nie­nė, Len­ki­jos Res­pub­li­kos kon­su­las Vil­niu­je Łukasz Kaźmierc­zak. Po šv. Mi­šių de­le­ga­ci­jos vie­na po ki­tos dė­jo gė­les ir už­de­gė žva­kių ant pre­la­to ka­po. Po pa­mal­dų su­si­rin­ku­sie­ji nu­vy­ko į „dva­re­lį“. Skam­bė­jo gim­na­zi­jos, ku­rią glo­bo­ja kun. J. Ob­rembs­ki, auk­lė­ti­nių at­lie­ka­mos ei­lės, gie­do­jo Vio­le­tos Le­o­no­vič va­do­vau­ja­mas pa­ra­pi­jos cho­ras „Mo­de­ra­to“. Žo­džiu – vis­kas kaip ir ka­dai­se…

Ku­n. pre­la­tas J. Ka­siu­ke­vič pri­si­mi­nė kun. Ju­ze­fo per jo 99-ąjį gim­ta­die­nį pa­sa­ky­tą sa­ki­nį: „Kad ir kur bū­siu, po me­tų kvie­čiu į var­da­die­nį!“ – Šian­dien ma­ty­da­mas tiek sve­čių tik­rai džiau­gia­si, kad pri­si­me­na­me jo kvie­ti­mą ir vis dar esa­me čia“, – kal­bė­jo kle­bo­nas, tu­rin­tis daug tu­ri­nin­gų pri­si­mi­ni­mų apie sa­vo di­dį pirm­ta­ką. 

Šių me­tų „Ju­ze­fin­kų“ šū­kis bu­vo „Ar pri­si­me­ni?..“, tu­rė­jęs iš­pro­vo­kuo­ti iš­lukš­ten­ti iš at­min­ties už­ka­bo­rių įdo­miau­sias aki­mir­kas, šir­dy­je įsi­šak­ni­ju­sius sa­ki­nius, šyp­se­ną ke­lian­čius anek­do­tus ir nos­tal­giš­kus pa­mąs­ty­mus. Tai bu­vo to­kia ge­ra do­va­na – lai­kas pra­leis­tas su žmo­nė­mis, ku­rie su­si­ję ne­ma­to­ma pri­si­mi­ni­mų gi­ja. M. Rekst ret­ros­pek­ci­jos bū­du per­kė­lė vi­sus į pas­ku­ti­nį pre­la­to de­šimt­me­tį, kai šis žmo­gus ne­ga­lios pri­kaus­ty­tas prie lo­vos ne­pra­ras­da­vo dva­sios stip­ry­bės. Nuo­lat iš­troš­kęs ži­nių apie pa­sau­lį, žmo­nes ir tai, kas vyks­ta ap­lin­kui, mo­bi­li­zuo­da­vo­si nuo­la­ti­niam ak­ty­vu­mui. 

„Bū­da­vo, kad tu­rė­da­vau sun­kią die­ną dar­be, o čia skam­bi­na pre­la­tas ir klau­sia, ar man vis­kas ge­rai, kur din­gau? Sės­da­vau į au­to­mo­bi­lį ir at­va­žiuo­da­vau ir… nuo­var­gis kaž­kaip nu­slūg­da­vo, jau­čiau­si pail­sė­ju­si, po­kal­bis su pre­la­tu su­teik­da­vo jė­gų“, – pa­sa­ko­jo Vil­niaus ra­jo­no me­rė. Mu­zie­jaus dar­buo­to­ja Va­le­ri­ja Ado­mai­tis pa­ren­gė vik­to­ri­ną su klau­si­mais apie įvai­rius įvy­kius iš kun. pre­la­to gy­ve­ni­mo. Žai­di­mas, pa­si­ro­do, ne tik ge­rai pa­tik­ri­no ži­nias apie Vil­niaus kraš­to Pa­triar­cho gy­ve­ni­mą, bet ir su­kė­lė pri­si­mi­ni­mų la­vi­ną.

At­min­ties ko­lek­ci­nin­kas
Ypa­tin­gas sve­čias bu­vo Vil­niu­je ži­no­mas „kro­ni­ki­nin­kas“, do­ku­men­tuo­jan­tis nuo­trau­ko­se svar­biau­sius įvy­kius, ku­riais gy­ve­no Vil­niaus kraš­tas – Ze­non Min­ce­vič. Jį at­ly­dė­jo žmo­na Ir­ma ir gi­mi­nai­čiai Eu­ge­ni­ja ir Ze­no­nas Ru­džiai. Šis su­si­ti­ki­mas ne­abe­jo­ti­nai pra­tur­ti­no vi­sus ja­me da­ly­vau­jan­čiuo­sius. Po­nas Ze­no­nas per­da­vė mu­zie­jui di­de­lį rin­ki­nį nuo­trau­kų ir ar­chy­vi­nių įra­šų. Per su­si­ti­ki­mą įjun­gė in­ter­viu, ku­rį švie­saus at­mi­ni­mo Je­ži Sur­vi­lo bu­vo pa­da­ręs ra­di­jo lai­dai. Kai po­kal­bių te­ma pa­kry­po į ku­ni­go pre­la­to ku­li­na­ri­nius po­mė­gius, po­nas Ze­non at­sklei­dė re­cep­tą ge­riau­sių pa­sau­ly­je krie­nų, ku­rie kun. Ju­ze­fui la­bai pa­tik­da­vo. Da­ry­da­vo juos pats, o sko­nio pa­slap­tis sly­pė­jo ta­me, kad krie­nai bū­tų grei­tai su­tar­kuo­ja­mi ir lai­ko­mi san­da­riai už­da­ry­ti. Tam su­ma­nus iš­ra­dė­jas su­gal­vo­jo spe­cia­lią va­rik­li­nę tar­ką – anot žmo­nos – fan­tas­tiš­kas pa­ten­tas. Pa­aiš­kė­jo, kad Z. Min­ce­vič bu­vo ži­no­mas ne tik dėl to, kad daug me­tų dai­na­vo an­sam­bly­je „Wi­lia“, fo­to­gra­fuo­da­vo vie­tas ir žmo­nes, bet ir da­ry­da­vo nau­din­gus ir ori­gi­na­lius iš­ra­di­mus. Su kun. pre­la­tu jį sie­jo il­ga­me­tė drau­gys­tė, smal­su­mas ir hu­mo­ro jaus­mas. Jis tai įro­dė pri­si­min­da­mas links­miau­sias aki­mir­kas. 

To­kio­je gar­bin­go­je drau­gi­jo­je pa­vy­ko at­kur­ti pra­ėju­sių lai­kų at­mo­sfe­rą, o su­si­rin­ku­sių­jų ne­ap­lei­do jaus­mas, kad pre­la­tas ir­gi yra sa­vo „dva­re­ly­je“, pri­žiū­ri, kad vis­kas bū­tų sa­vo vie­to­se ir vie­ni­ja ben­druo­me­nę, kad ši dar kar­tą įsi­są­mo­nin­tų ir kad vi­si su­pras­tų, jog „tik ti­kė­ji­mas Die­vu, iš­si­lais­vi­ni­mas Kris­tu­je ir va­do­va­vi­ma­sis tra­di­ci­jo­mis ap­sau­gos nuo klyst­ke­lių!“ 

Mo­ni­ka Ur­ba­no­vič
Vilniaus krašto savaitraštis

{gallery}111rocznica.urodzin.pralata.Obrembskiego.19.03.2017{/gallery}