Nuo pradžios viskas lenkų kalba
Lenkų mokyklos Vilniuje ir Vilniaus krašte atsirado netrukus po Antrojo pasaulinio karo pabaigos. Tokia buvo Lietuvos lenkų, kuriuos pokario sienos atskyrė nuo tėvynės, valia ir siekiai. Lietuvoje nuo pat pradžios lenkų mokyklos modelis numatė, kad visi dalykai, išskyrus lietuvių kalbą ir literatūrą, mokomi gimtąja kalba. Lietuvių kalba (sovietmečiu taip pat ir rusų) buvo mokoma pagal programą, kuri skyrėsi nuo tos, pagal kurią buvo mokoma lietuvių mokyklose. Šis modelis išsilaikė visą sovietmetį ir du nepriklausomos Lietuvos dešimtmečius. Vis dėlto prieš kelerius metus LR Seimas priėmė naują Lietuvos Respublikos Švietimo įstatymą.

Naujasis įstatymas iš esmės griauna ligšiolinį 60-metės praktikos patikrintą švietimo modelį ir įveda du pagrindinius pakeitimus. Pirma, lenkų mokyklose keletas svarbių mokinio asmenybės vystymuisi ugdymo dalykų (tarp kurių ir istorija) pagal naujojo įstatymo reikalavimus turi būti mokomi ne gimtąja, o valstybine kalba. Antra, valstybinės kalbos brandos egzaminas visose mokyklose turi būti suvienodintas jau po dvejų metų nuo naujojo įstatymo priėmimo, nepriklausomai nuo mokymo kalbos ir nepaisant mokymo programos skirtumų, kurie iš tiesų egzistuoja mokyklose lietuvių mokomąja kalba ir tautinių mažumų mokyklose.

Neparuoštas ir be sutikimo, iš esmės nesikonsultavus su suinteresuotomis tautinių mažumų mokyklų bendruomenėmis priimtas įstatymas tapo nacionalinio konflikto Lietuvoje židiniu.

Gimtosios kalbos brandos egzaminas – į „archyvą“
Dar anksčiau Lietuvos lenkų mokyklos gavo kitą rimtą smūgį. LR Švietimo ir mokslo ministerija, motyvuodama tuo, kad vienintelis visiems privalomas, nepriklausomai nuo mokomosios kalbos, brandos egzaminas turi būti lietuvių kalba, savavališkai panaikino privalomą gimtosios kalbos brandos egzaminą tautinių mažumų mokyklose. Lenkų mokyklos šiam ministerijos sprendimui visiškai nepritarė teigdamos, kad privalomo lenkų kalbos brandos egzamino panaikinimas sumažins jos statusą ir prestižą lenkų mokykloje, kurias mokinių tėvai pasirinko sąmoningai.  Lietuvos lenkų mokyklų draugijos „Macierz Szkolna“ pirmininkas Juzef Kviatkovski net teigė, kad jei valdžia panaikino gimtosios kalbos brandos egzaminą, laikysime patriotizmo egzaminą. Šis egzaminas buvo išlaikytas beveik visų Lietuvos lenkų mokyklų, kurių Mokyklų tarybos nusprendė, kad, nepaisant Švietimo ir mokslo ministerijos pozicijos, jų  mokyklose lenkų kalbos brandos egzaminas išliks privalomas.

Latvijos modelis kaip solidarumo gestas?
Priimdami naujos redakcijos Švietimo įstatymą, jo pakeitimų tautinių mažumų mokyklose iniciatoriai motyvavo, tarp kitko, tuo, kad toks modelis jau veikia Latvijoje. Jie taip pat pripažino, kad Latvija dėl tautinių mažumų švietimo teises ribojančio įstatymo turi didelių problemų tarptautinėje arenoje. Perimtas Latvijos modelis, pagal kurį rusų mokyklose dauguma dalykų yra mokomi valstybine kalba, pagal Lietuvos „tautininkus“ (pagrindinius kopijos iniciatorius) bus solidarumo ženklas su tarptautinių organizacijų kritikuojama Latvijos valstybe.

Nepaisant to, kad būtent šiuo atveju solidarumas yra ne vietoje, LR Seimo švietimo komitetas be diskusijų priėmė šį argumentą ir parėmė Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo pakeitimą pagal Latvijos pavyzdį. Lietuvos tautinių mažumų švietimo modelio pakeitimas nuo pat pradžių buvo išimtinai politinio pobūdžio, neturėjo reikšmingų esminių pagrindų. Tautininkams buvo nesvarbu pagerinti valstybinės kalbos mokymą tautinių mažumų mokyklose, tik laipsniškai įgyvendinti tautinių mažumų teises ribojantį švietimo modelį (perimtą iš kaimyno), kurio tikslas yra laipsniška mažumų asimiliacija.

Tikrieji naujojo Švietimo įstatymo tikslai
Remiantis aukščiau išdėstytais teiginiais, verta susimąstyti, kokie yra tikrieji naujojo Lietuvos Švietimo įstatymo tikslai tautinių mažumų bendruomenių atžvilgiu. Mano nuomone, politiškai motyvuotoms permainoms buvo keliami keli tikslai. Pirma, valdžios institucijos norėjo parodyti, kad tautinių mažumų mokyklos yra žemo lygio, kalbant apie valstybinės kalbos mokymą. Jei pavyktų šis ketinimas, daugelis šių mokyklų būtų diskredituotos ir galų gale atgrasytų naujus moksleivius.

Būtent taip reikia aiškinti Švietimo ir mokslo ministerijos, nepaisant jokios logikos nustačiusios dvejų metų brandos egzamino suvienodinimo periodą, elgesį. Tai reiškė, kad tautinių mažumų mokyklų abiturientai per dvejus metus turėjo išeiti lietuvių kalbos mokymo programą, kurios mokyklų lietuvių mokomąja kalba abiturientai mokėsi 12 metų. Pats dviejų savaitinių valandų programų neatitikimas yra 800 valandų. Todėl nenuostabu, kad nepriklausomi ir apolitiški Europos Tarybos Patariamojo komiteto ekspertai, stebintys, kaip šalyse įgyvendinama Tautinių mažumų pagrindų apsaugos konvencija, tokį Lietuvos švietimo institucijų sprendimą pripažino kaip „diskriminacinį“ tautinių mažumų atžvilgiu, kurių abiturientai atsidūrė blogesnėje situacijoje, lyginant su jų lietuvių mokyklų kolegomis. Švietimo ir mokslo ministerija sureagavo į šį faktą mįslingu patikinimu, kad lietuvių kalbos brandos egzamino tautinių mažumų mokyklų absolventų vertinimo kriterijai bus šiek tiek švelnesni (jiems bus leista padaryti daugiau klaidų). Kaip realiai šie kriterijai bus nustatomi, niekas nepaaiškino.

Realiai kalbant, lietuvių kalbos brandos egzaminas pagal naują (norėtųsi pasakyti, nepakankamai išmoktą) programą lėmė žymų tautinių mažumų mokyklų absolventų rezultatų pablogėjimą. Neišlaikytų brandos egzaminų rodiklis padidėjo nuo maždaug 8 proc. iki maždaug. 15 proc. Šioje vietoje susiduriame su kitu politiniu Švietimo įstatymo pakeitimo motyvu, kurio konkretus rezultatas yra Lietuvos aukštojo mokslo durų uždarymas de facto daug didesnei tautinių mažumų mokyklų absolventų grupei, kadangi neišlaikytas valstybinės kalbos egzaminas automatiškai pašalina nesėkmingam mokiniui galimybę mokytis gimtojoje šalyje.

Kelias į asimiliaciją
Baigdamas diskusiją apie naują Lietuvos lenkų švietimo modelį, politikų primestą lenkų bendruomenei, norėčiau pasiremti labiau patyrusių ir su šiuo klausimu geriau susipažinusių žiniomis ir patirtimi. Taigi pasiremti pedagogų, vaikų psichologų, aiškiai pareiškusių, kad psichikos ir dvasinis vaiko vystimasis, žinių, įsitikinimų įgijimas ir asmenybės formavimasis geriausiai vyksta tada, kai vaikas ugdomas gimtąja kalba, nuomone.

Tuo tarpu atskirų teminių dalykų mokymo valstybine kalba įvedimas jau nuo žemiausių klasių tautinių mažumų mokyklose šią tvarką griauna iš esmės. Vaikas nuo mažens yra verčiamas galvoti ne savo gimtąja kalba, bet valstybine. Šis procesas, kuris turi intensyvėti, galiausiai sukels situaciją, kad ne lietuvių tautybės vaikų pirmoji kalba gyvenime nebus gimtoji, o valstybinė kalba. Iki šiol valstybinė kalba Lietuvos lenkų mokiniui buvo išmoktoji, o lenkų – gimtoji. Švietimo institucijos, įgyvendindamos naują Švietimo įstatymą, bando apsukti šią tvarką.

Tai labai grėsminga situacija, atsižvelgiant į Lietuvos lenkų jaunimo tapatumo išsaugojimą ir rūpinimąsi juo. Vertinant tai, kad lenkų mokyklų absolventai turi labai gerai mokėti valstybinę kalbą, reikia aiškiai pasakyti, kad lietuvių kalbos mokymas neturi būti gimtosios kalbos sąskaita. Reikia sukurti tokį Lietuvos lenkų švietimo modelį, kuris leistų lygiagrečiai mokyti gimtosios ir valstybinės kalbos, tuo pačiu išlaikant atitinkamą šių kalbų gradaciją mokinio gyvenime. Tokį modelį LR Švietimo ir mokslo ministerijos bei suinteresuotų tautinių mažumų bendruomenių atstovai gali sukurti kartu. Sąlyga – depolitizuojant šį procesą ir gera valia...

Tadeuš  Andžejevski

„Projektas yra bendrai finansuojamas iš Lenkijos Respublikos užsienio reikalų ministerijos lėšų, skirtų už Lenkijos ribų gyvenantiems lenkams“