Seimo rinkimų įstatymo 9 straipsnio 1 dalies nuostata „Rinkėjų skaičius apygardoje turi būti nuo 0,8 iki 1,2 vidutinio rinkėjų visose vienmandatėse rinkimų apygardose skaičiaus“ tiek, kiek pagal ją leidžiamas iki 20 proc. rinkėjų vienmandatėje rinkimų apygardoje skaičiaus nuokrypis nuo vidutinio rinkėjų visose vienmandatėse rinkimų apygardose skaičiaus, prieštarauja Konstitucijai.

Konstitucinis Teismas šią bylą išnagrinėjo pagal pareiškėjos Seimo narių grupės prašymą, kuriame teigta, kad pagal minėtą įstatymo nuostatą vienmandatėse rinkimų apygardose susidaro dideli rinkėjų skaičiaus skirtumai, dėl to rinkėjų balsai tampa nelygiaverčiai, neatspindima daugumos rinkėjų valia, neužtikrinamas sąžiningas ir skaidrus Seimo narių rinkimų procesas.

Šiame nutarime Konstitucinis Teismas, apžvelgęs tarptautinės gerosios rinkimų praktikos standartus, taip pat pažymėjo, kad demokratinėms valstybėms būdingi gerokai mažesni rinkėjų skaičiaus rinkimų apygardose skirtumai nei tie, kurie susidaro pagal ginčytą įstatymo nuostatą, t. y. dažniausiai leidžiamas ne didesnis kaip 10 proc. rinkėjų skaičiaus nuokrypis.

Vertindamas ginčyto teisinio reguliavimo konstitucingumą Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad pagal jį rinkėjų vienmandatėje rinkimų apygardoje skaičius gali būti ir iki 20 proc. mažesnis, ir iki 20 proc. didesnis nei vidutinis rinkėjų visose vienmandatėse rinkimų apygardose skaičius. Konstitucinio Teismo vertinimu, esant tokio dydžio nuokrypiui, tarp didžiausios ir mažiausios rinkimų apygardų susidaro akivaizdi rinkėjų skaičiaus disproporcija – rinkėjų skaičius didžiausioje rinkimų apygardoje yra net 1,5 karto didesnis nei mažiausioje.

Konstitucinio Teismo vertinimu, nėra konstitucinių argumentų teigti, kad tarptautinės gerosios rinkimų praktikos standartai negalėtų būti laikomi konstituciškai pagrįstais. Taigi, nustatydamas atitinkamą rinkimų apygardų sudarymo teisinį reguliavimą, įstatymų leidėjas, paisydamas Konstitucijos, turėtų atsižvelgti ir į tarptautinės gerosios rinkimų praktikos standartus.