Pradedant Verbų sekmadieniu ir užbaigiant Atvelykiu arba vaikų Velykėlėmis, Velykos Lietuvoje švenčiamos dvi savaites, o kone kiekviena diena garsėja skirtingomis tradicijos. Šventinis laikotarpis prasideda rišant ir šventinant medžių šakelių verbas bei namuose nedideliais šieno lizdeliais puošiant Velykų eglutę. Toliau seka Didžioji rimties savaitė, kurią vainikuoja Didįjį Šeštadienį į namus parnešamas šventintas vanduo ir velykinė ugnis.
Pirmosios ir Antrosios Velykų dienos tradicijos daug džiaugsmingesnės: tuo metu yra marginami ir ridenami kiaušiniai, žaidžiami Velykiniai žaidimai, lankomi artimieji. Be to, mažuosius lankydavo Velykų bobutė, tikina „Lidl“. Pasakos byloja, kad pamiškėje gyvenanti stebukladarė Velykų rytą vaikams atveždavo margučių, palikdavo juos ant palangės, o vėliau kiškiais pakinkytu cukriniu vežimaičiu nuskubėdavo atgal į mišką.
Šaltas Velykų dušas atneša sėkmę
Lietuviškos Šv. Velykų tradicijos nestebina nieko, tačiau kitų kraštų Velykų papročiai daugelį privers gerokai nusipurtyti iš šalčio. Kaimyninėje Lenkijoje Antrą Velykų dieną taip pat švenčiama „Śmigus-dyngus“, kurios metu jauni žmonės vienas kitą bando nuo galvos iki kojų aplaistyti šaltu vandeniu. Tikima, kad tokiu būdu jaunuoliai greičiau iškels vestuves.
Panašaus papročio buvo laikomasi ir Vengrijoje, kur tą pačią dieną vaikinai merginas laistydavo vandeniu. Visgi, kilus dideliam pasipiktinimui, pastaruoju metu šaltą vandenį keičia kvapnūs gėlių aromatai, kvepalai bei dulksnos, kuriomis merginas galima apipurkšti tik su jų sutikimu. Pasak „Lidl“, ši tradicija visiems padėdavo atsikratyti blogų praėjusių metų patirčių bei atnešti sveikatą ir gausų šių metų derlių.
Gausiam derliui užtikrinti molinius indus su šaltu vandeniu Velykų sekmadienį pro langus mėto ir Graikijai priklausančios Korfu salos gyventojai. Nepaisant to, kad gatves nukloja aštrios indų šukės, vietiniai tiki, jog šio ritualo pagalba į salą greičiau atkeliauja pavasaris.
Žemę ir dangų nušviečiančios Velykų tradicijos
Įvairiose valstybėse Velykos dažnai minimos rengiant religinius paradus ir eisenas. Pavyzdžiui, Gvatemaloje procesija per miestą keliauja eidama spalvingu gėlių, pjuvenų, smėlio ir vaisių kilimu, kuriame paprastai atsispindi vietos istorijos ar religijos įvykiai ir gamtos vaizdai. Nors kilimams sukurti menininkai turi vos 24 valandas, o vos poros minučių užtenka, kad jų įdirbio net nesimatytų, šis paprotys sulaukia ir daugelio keliautojų dėmesio.
Kitose šalyse puoselėjamos Velykų tradicijos kur kas labiau skatina pažvelgti į dangų, o ne į žemę. Bermudų salose vietiniai susirenka į paplūdimį, į dangų leidžia įvairiaspalvius aitvarus bei varžosi rungtyse: kurio aitvaro kūrėjas yra kūrybiškiausias, kuris aitvaras labiausiai primena tradicinį dizainą ar kyla aukščiausiai. Jeigu tikėtume legendomis, aitvarų šventės pradininku laikomas pirmasis aitvarą į dangų iškėlęs vietos religijos mokytojas.
Priešingoje pasaulio pusėje – Viduržemio jūros regione – per Velykas dangų puošia ne spalvingi aitvarai, bet fejerverkai. Italijos mieste Florencijoje miesto gatvėmis yra vežamas kruopščiai dekoruotas vežimaitis su fejerverkais, kurių sproginėjimai ir blyksniai praneša apie mišių bažnyčioje pradžią.
Dar trankiau Velykas švenčia vieno Graikijos miestelio gyventojai – jie į ant priešingų kalvų pastatytų bažnyčių varpines laido fejerverkus siekdami išsiaiškinti, kurie pirmieji privers varpą suskambėti. Deja, fejerverkų garsai neleidžia išrinkti vieno nugalėtojo, todėl paprastai susitariama dėl kitąmet vyksiančio revanšo ir dar įspūdingesnio reginio.
Tradicijos persikelia ir ant Velykų stalo
Margučiai laikomi pagrindiniu Šv. Velykų ir atėjusio pavasario simboliu, todėl tam tikrų sąsajų su Velykiniais kiaušinių papročiais turi ne viena tauta. Lietuvoje įprasta varžytis tikrinant margučių stiprumą, mažesnieji žaidžia ridendami kiaušinius nuo kalno ar per lovelį, tačiau prancūzai turi kiek kitokią tradiciją.
Velykų pirmadienį vieno Prancūzijos miestelio gyventojai susirenka į pagrindinę aikštę ir drauge gamina milžiniško dydžio omletą. Teigiama, kad iš 15 tūkst. vištų kiaušinių kepamo omleto užtenka pamaitinti daugiau nei 1 tūkst. žmonių, o pirmasis prieš kelis šimtmečius jo paragavo būtent imperatorius Napoleonas.
Gerokai trumpiau gyvuoja ir kita skonio tradicija – viso pasaulio smaližių pamėgti šokoladiniai kiškučiai Australijoje yra pakeičiami bandikutais. Dėl didelių ausų į zuikus panašūs, tačiau smulkesni gyvūnėliai yra įtraukti į nykstančių rūšių sąrašus, todėl dalis už saldumynus gaunamo pelno yra skiriama gyvūnų apsaugos programoms finansuoti.
