Svečiai čia vadinami Dievo dovana

Lankantis šioje Juodosios jūros pakrantėje įsikūrusioje valstybėje, tiesiog būtina kuo daugiau laiko praleisti su vietiniais, tuomet galima patirti tikrąją žodžio „svetingumas” reikšmę.

„Pasak kartvelų tautosakos, „svečias – tai Dievo dovana“. Būtent taip svetimšalius pasitinka vietiniai, kurie dėl savo vaišingumo tikrai galėtų pretenduoti į draugiškiausios pasaulio tautos titulą“, – sako Dagnė Sannikova tarptautinio kelionių organizatoriaus „Tez Tour“ Produkto skyriaus vadovė.

Atostogaudama šiame krašte, stilistė Viktorija Šaulytė-Mockė taip pat atkreipė dėmesį į šią vietinių savybę. Ji su vyru Juliumi Sakartvele atostogavo prieš keletą metų, tačiau iki šiol prisimena draugiškumą.

„Šios šalies žmonės paliko labai šiltą įspūdį. Aš suprantu, kad tai yra dalis jų darbo – užkalbinti atvykėlius, pasiūlyti jiems aprodyti apylinkes. Tačiau jie tai daro pilna širdimi meilės ir atsidavimo. Tai jaučiasi“, – vietinius prisimena žinoma moteris.

Vaikščiodami po Batumio botanikos sodą, jie susipažino su vietiniu taksistu, kuris pasisiūlė aprodyti savo gimtąją šalį. Vietinis sakartvelas porai daug pasakojo apie Gruziją, parodė gražiausias apylinkių vietas, o vakare netgi pakvietė pavakarieniauti su savo šeima. Anot V. Šaulytės-Mockės, daugiau bendraudamas su vietiniais, pamatai tikrąją šalį, išgirsti, kuo gyvena vietiniai žmonės ir gali susidaryti platesnį įspūdį apie kraštą.

Garsėja savo tradicine virtuve

Šis kraštas garsėja ne tik savo žmonių svetingumu. Keliautojus čia traukia ir autentiška kartvelų virtuvė, vietinio vyno gamybos ypatumai, pasakojama pranešime spaudai.

„Kiekvieną kartą kelionėje man norisi pažinti tos šalies maisto kultūrą. Sakartvelas nebuvo išimtis. Įvairiausi chačiapuri, charcio, chinkali, adžika. Mane labiausiai žavėjo chačiapuri, aš juos galėjau valgyti ir valgyti“, – šypsosi V. Šaulytė-Mockė.

Planuojantiems apsilankyti šioje šalyje, ji siūlo neieškoti picų ar makaronų, o pasinerti į tradicinę kultūrą, įvertinti vietinį vyną. Pasak jos, tiesiog būtina nuvykti į degustaciją, vyno rūsius, pasiklausyti vietinių istorijų.

„Sakartvele mes rekomenduojame apsilankyti vietinių gyventojų šeimoje, kuri augina vynuoges ir turi nuosavą vyno rūsį, ten papietauti. Tai unikali galimybė susipažinti su kasdienine kartvelų šeimos buitimi, paragauti nacionalinės virtuvės patiekalų, iš arčiau susipažinti su visu vyno keliu: nuo pirmos prisirpusios vynuogės iki sodraus skonio gėrimo taurėje“, – sako D. Sannikova ir priduria, kad tik susipažinus su vietiniais gyventojais, galima daugiau sužinoti apie šalies kultūrą ir papročius.

Traukia žavesį kelianti gamta

Sakartvelo gamta garsėja savo laukiniu įvaizdžiu. Vienas iš ekstremaliausių atkarpų – 200 km ilgio karo kelias nuo Tbilisio iki Kazbegio miestelio ir rūsčiojo Kazbeko kalno. Tiesiog dėmesį čia prikaustys žmogaus rankos nepaliesti gamtos vaizdai.

„Kaukazo kalnai – turbūt gražiausia, ką ši šalis gali pasiūlyti. Dramatiškus kalnų peizažus keičia nuostabūs slėniai, žalias alpines pievas – baltos viršukalnės, o kalnai neleidžia nuobodžiauti nei žvilgsniui, nei kūnui“, – įsitikinusi „Tez Tour“ atstovė.

O tiems, kurie aktyvų laisvalaikį mėgsta derinti su tinginiavimu prie jūros, čia taip pat patiks. Juodoji jūra šilta išlieka iki pat vėlyvo rudens, o švarus vanduo ir kerintis peizažas nepalieka abejingų.

V. Šaulytė-Mockė iki šiol taip pat negali pamiršti šios šalies gamtos. „Vietinis gyventojas mus pavežiojo po kalnus, aplankėme įspūdingo grožio krioklius, užsukome į Samebos vienuolyną. Čia mane sužavėjo ramybė bei nepaprastai tvarkinga aplinka. Gamta išties gali padovanoti daug potyrių, kalnai, paplūdimiai čia įspūdingi“, – prisimena ji.

Sakartvelai skuba lėtai

Šioje Kaukazo valstybėje, rodos, gyvenimas lėtai teka sava vaga, todėl ir vietiniai žmonės niekur neskuba. Stilistė prisimena vieną kuriozinį nuotykį paskutinę kelionės dieną.

„Jau turėjome keliauti atgal į Lietuvą ir pasižiūrėjome, kad specialūs autobusiukai veža į oro uostą. Įsėdome, laukiame, bet jis vis nevažiuoja. O vairuotojo paklausus, kada išvažiuos, sako „Jau tuoj, tuoj“. Po valandos jis taip ir nepajudėjo. Pasirodo, šie autobusai važiuoja tada, kai visos vietos tampa užimtos“, – dabar su šypsena apie grįžimą į Lietuvą pasakoja V. Šaulytė-Mockė.

Tiesa, į oro uostą ji su vyru spėjo nuvažiuoti su taksi automobiliu, tačiau iki dabar jie juokiasi, kaip bėgte bėgo iš Sakartvelo. O planuojantiems aplankyti šią Kaukazo valstybę, kelionių entuziastė atskleidžia dar vieną patarimą: „Vietiniai nudžiunga, kai jų šalį pavadiname ne Gruzija, o Sakartvelu“.