Tuo patikėti, aišku, sunku. Dėl to atlikite mažą eksperimentą – suskaičiuokite savo paros laiką: kam jūs jį skyrėte? Jei šiuo metu neatostogaujate, tikriausiai daugiausiai laiko skyrėte darbui. Dar – šeimai, vaikams, valgiui virti, namams valyti, šuniui vedžioti, kiemui šluoti, sąskaitoms tvarkyti ir....Nieko čia daugiau nebepridėsi, nes diena juk trumpa. Jei esate darboholikas ar verslininkas, turbūt vien darbo reikalus tvarkyti teko 10-12 valandų.

Tai kada gi mes iš tiesų vartojome? Juk net neturime tam laiko, nė valandėlės!

O ar turime pinigų? Irgi tikriausiai nelabai.

Išvada paprasta ir kone absoliuti: beveik visiems mums trūksta laiko ir pinigų. Tad kokie gi mes vartotojai, jei neturime šių dviejų pagrindinių vartojimui reikalingų elementų?

Štai čia ir prieiname esminį lūžį: mes nieko nevartojame. Pasaulis „vartoja" mus.

Mus „vartoja" darbdaviai, pardavėjai, prekybos centrai ir aplinkiniai. Mums reikia dirbti, reikia mokytis, reikia apmokėti sąskaitas... Reikia uždirbti pinigus, reikia skirti visą savo laiką, kad kiti spėtų tai „suvartoti".

Kasdien, pavargę nuo darbo, kulniuojame į „Maximą" ir šį tą ten perkame. O „Maxima" metų gale skaičiuoja milijoninį pelną. Tai kas čia iš tiesų yra vartotojas?

Jei norime didesnio pirkinio, pasiimame paskolą. O tada kiekvieną mėnesį, kad ir kas benutiktų, turime mokėti bankui. Galiausiai, po tam tikro laiko, grąžiname jau kone dvigubai didesnę sumą, nei skolinomės. O dar kiek nerimo, įtampos ir streso jautėme, kol skola buvo negrąžinta. Vadinasi, sumokėjome dvigubai.

Nereikia net daug kalbėti apie tuos atvejus, kai dėl didelių įsiskolinimų griuvo žmonių gyvenimai. Ironiška, bet, kai imame „vartojimo paskolą", tai dar nereiškia, kad vartotojai esame mes patys. Tai reiškia, kad būtent bankas vartos mūsų pinigus ir nervus ateinančius dešimtmečius.

Mus „vartoti" gali net tokios įstaigos, kurios laikomomis idėjų kalvėmis ir progreso varikliu, pavyzdžiui, universitetas. Įsivaizduokite: jūs įstojote į mokamą studijų vietą, visus mokslo metus vargote prie knygų, o vasarą turite skubėti dirbti į užsienį ar ieškoti darbo Lietuvoje, nes juk būtinai reikia susimokėti. Nėra kada nei pailsėti, nei atgauti jėgų po sesijos. Jei pavėluosite pervesti pinigus savo mokymo įstaigai, jus tiesiog pašalins.

Vadinasi, universitetui esate reikalingas tiek, kiek galite mokėti. Jei pinigų neturite – durys jums uždarytos. Atrodo, toks požiūris į studentą net dar labiau vartotojiškas nei „Maximos". Juk į prekybos centrą dar įeisite ir su tuščia pinigine.

Aš pateikiau labai paprastus gyvenimiškus pavyzdžius, kurie padeda įsitikinti, kad savo laiką ir pinigus mes iš tiesų skubame atiduoti kitiems. Ir tie kiti – darbdaviai, korporacijos, prekybininkai, bankai – skuba susišluoti iš mūsų viską, ką tik gali.

Sako, vartojimas laimės neatneša. Ir tai yra tiesa. Nes mes patys savo laimę „išnešame" tiems, kurie „vartoja" mus.

Gintarė Pugačiauskaitė