Mišrūs jausmai
Lietuvos Nepriklausomybės Akto paskelbimas buvo svarbus ir drąsus įvykis, visiškai pakeitęs istorijos eigą. Praėjus 25 metams po laisvės atgavimo, Lietuva yra visiškai kitokia šalis, nei buvo prieš išeidama iš Sovietų Sąjungos. Vis dėlto ne visi piliečiai pasinaudojo ir naudojasi atgauta laisve. Mūsų kaimai ir miesteliai šiandien atrodo blogiau nei prieš 25 metus, o jų gyventojai yra pasmerkti nedarbui, skurdui ir nevilčiai. Iki nepriklausomybės atgavimo žmonės atvykdavo į Lietuvą ir daugelis jų savo noru čia norėjo įsikurti visam laikui.

Neįtikėtina, bet po laisvės atgavimo iš šios gražios ir laisvos šalies bėga vis daugiau žmonių. Neoficialiai kalbama, kad beieškodami uždarbio išvažiavo pusė milijono Lietuvos piliečių. Jie išvažiavo nepaisydami mūsų aukščiausių valdžios institucijų įtikinėjimų, kad Lietuvoje gyventi geriau. Gal ne visiems? Nei vienas sveiko proto žmogus nenorėtų išvykti iš laisvos ir demokratinės valstybės, kurioje valdžia rūpinasi savo piliečių gerove. Matyt, iš Lietuvos išvykstantys piliečiai taip apie ją nemano.

Laisvė ir demokratija
Laisvoje šalyje kiekvienas be jokių apribojimų turi teisę naudotis pagrindinėmis teisėmis ir laisvėmis. Mes, lenkai, čia gyvename šimtmečius ir visada sugebėjome įveikti istorinius neramumus  bei gerai sugyventi su lietuviais, totoriais, baltarusiais, ukrainiečiais, – su visais, kam buvo suteikta galimybė gyventi šioje žemėje. Tačiau nuo laisvės atkūrimo momento 1990 metais mes vis labiau tolstame, o veikiau esame atstumiami naujos „demokratinės“ Lietuvos valdžios. Tai susiję ne tik su mumis, lenkais, bet ir su visomis tautinėmis mažumomis.

Mūsų valstybė kovoja su mumis: tapatybės dokumentuose neleidžia rašyti vardo ir pavardės pagal originalo rašybą – taip, kaip jie buvo rašomi protėvių dokumentuose; mes negalime susigrąžinti savo tėvų žemės; viešajame gyvenime negalime naudoti gimtosios kalbos tose vietovėse, kur mūsų yra dauguma; su lenkiškų švietimų nuolat kovojama visais galimais metodais – atvirais ir paslėptais; savivaldybės administracijos direktoriai gauna milžiniškas baudas už gatvių pavadinimus lenkų kalba, iškabintus sklypų savininkų. Ar taip elgiamasi laisvoje ir demokratinėje šalyje?

Mano svajonė
Valstybės laisvė yra nekvestionuojama vertybė. Norėčiau, kad Lietuva būtų laisva, solidari, teisinga, kad politikai liautųsi ginčytis ir daugiau galvotų apie savo šalies vystymąsi. Kad prezidentas ir premjeras neskirstytų piliečių pagal tautybę, o kalbėtų  ir veiktų pagal Konstituciją, kurią, tiesą sakant, kaskart mini. Kad teismai, prezidentas ir vyriausybė nepalaikytų šūkio ,,Lietuva lietuviams“ ir kad Lietuva būtų bendri namai visiems jos gyventojams: lietuviams, lenkams, rusams, baltarusiams ir kitų tautybių žmonėms.

Apgailestaudama turiu konstatuoti, kad aš, Lietuvos lenkų mažumos atstovė, gyvendama šalyje, kurioje gimiau, kur gimė ir mirė mano protėviai, nejaučiu, kad gyvenu visiškai demokratinėje ir laisvoje valstybėje. Mano subjektyvia nuomone, laisvė – tai galimybė viešojoje erdvėje naudoti savo gimtąją kalbą, galimybė ugdyti savo vaikus gimtąja kalba, sąžiningas žemės, kurioje gimė ir gyveno mano seneliai bei proseneliai, grąžinimas. Šiandienos Europoje yra daug laisvų ir demokratinių valstybių, bet Lietuva – tikrai nėra viena iš jų.

Šiandien aš nuoširdžiai sveikinu visus lietuvius 25-ųjų Nepriklausomybės atgavimo metinių proga. Mano didžiausias noras yra sulaukti dienos, kai galėsiu džiaugsmingai švęsti Lietuvos Nepriklausomybės dieną. Svajoju apie dieną, kurią didžiuodamasi iškelsiu trispalvę, kaip tai daro JAV ir Lenkijos piliečiai, o ne bijodama baudos už neiškėlimą. Norėčiau pasijusti laisva ir galėti dalyvauti žygyje kartu su laisvos, sąžiningos ir teisingos Lietuvos atstovais. Linkiu sau ir visiems Lietuvos piliečiams, kad mes galėtume gyventi laisvoje ir demokratinėje šalyje.

Renata Cytacka