Moteris, kurią muša sutuoktinis, gali jį palikti ir susikurti naują, šviesesnį gyvenimą. Tačiau ji gali nedaryti nieko ir tada taps tik kenčiančia, bejėge auka.

Jaunas vaikinas gali leistis draugų įtikinamas pagurkšnoti alaus, surūkyti smilkstančią suktinę, bet kai vieną dieną jis išsiblaivys, pamatys, kad mamos plaukai jau pražilę, o jis vis dar nebaigė mokyklos.

Apie stulbinančią karjerą svajojanti mergina be jokių atsikalbinėjimų dirbs viršvalandžius, paklusdama savo tironiškam bosui, bet galiausiai ji gaus tik nervinį išsekimą, nuovargį ir migreną, nes visiškai pamiršo poilsį ir laiką sau.

Akivaizdu, kaip stipriai mus veikia aplinkiniai. Neveltui šį tekstą pradėjau trimis gyvenimiškais pavyzdžiais. Visi jie rodo pernelyg didelį priklausymą nuo kitų. Tačiau tai nereiškia, kad galime leistis užvaldomi.

Visada ateina metas, kai turime pasakyti „ne", „gana", „stop". Nes jei mes nieko nekeisime, tada aplinkiniai pakeis mus. Jie primes mums savo valią, įbruks svetimą tiesą, privers būti klusniomis aukomis, neturinčiomis savo gyvenimo. Tai – pati baisiausia priklausomybė, dėl kurios mes pametame save ir egzistuojame kitų sukurtame kalėjime.

Be abejonės, aš žinau, kad šį tekstą skaito daugybė stiprių asmenybių, turinčių tvirtas vertybines nuostatas. Jūs žinote savo įsitikinimus, norus, svajones, tiesas, pomėgius. Jumis sunku manipuliuoti.

Tačiau kartais pati stipriausia įtaka, kuria siekiama mus paveikti, yra sunkiausiai pastebima. Nes ją bruka mūsų autoritetai, žmonės, kuriais pasitikime ir net atidavėme jiems svarbiausią - valdžios vairą.

Manote, politika tvarko tik viešąjį gyvenimą, o mūsų nuostatas mažai teliečia? Deja. Kai kurie valdžios veikėjai siekia pertvarkyti ne šalį, o rinkėjų galvas ir mintis. Ir ta įtaka, kuria jie siekia mus paveikti, yra slidi it gyvatė – ne tik nepastebėta įsliuogia į mūsų sielą, bet dar ir užnuodija ją.

Todėl jei leisime tam pačiam politikui ilgai užsibūti valdžios viršūnėse, jis ims žaisti su mumis. Turėdamas didelę įtaką ir visas priemones savo galiai skleisti, jis nusitaikys į mūsų gyvenimus.

Pateiksiu dar vieną, jau svarbiausią šio straipsnio pavyzdį.

Ketvirtadieniais eidama pasiimti spaudos aš labai laukiu žurnalo „Žmonės". Bet mano miesto valdžia mano, kad tai jie yra patys svarbiausi žmonės. Todėl metai iš metų leidžia savo „valdžiažmogių" leidinį. Mes, tūkstančiai provincialų, tuoj pradėsime manyti, kad kitų žmonių ir nėra – tik tie, kurie kiekvieną ketvirtadienį vypso iš mūsų pašto dėžučių.

Ir čia – tik pradžia. Iš pašto dėžutės – į namus. Iš spausdinto lapo – į mintis. Iš lūpų į lūpas. Ir galiausiai imsime kalbėti ir galvoti taip, kaip jie norės.

Jie privers mus tikėti, kad yra vieninteliai. Kad jų darbai, reformos ir valdymas – nesibaigiantis gėrio šaltinis.

Kad žydi tik tos gėlės, už kurias tenka atseikėti milijonus.

Kad mums nereikia darbo, užtenka tik vaikštinėti trinkelėmis išklotais šaligatviais.

Kad anksčiau nebuvo nieko, nes viską sukūrė jie.

Kad anksčiau viskas buvo blogai, nes valdžioje dar nebuvo jų.

Kad mes nieko neišmanome, jei jie mums nepatinka.

Kad savivalda iš esmės yra savivalė ir vienvaldystė.

Kad mažas miestas su didelėmis skolomis yra pats gražiausiais Lietuvos miestas.

Kad mes nemokame nieko kito, tik jiems pritarti.

***

Pagalvokite apie visa tai, kai eisite rinkti savo mero.

Kaip jau minėjau - valdžią reikia keisti. Antraip ji pakeis jus.

Gintarė Pugačiauskaitė