O dabar kitaip...

Tortas su plakta grietinėle; burbuliuojantis šampanas; putų pilna vonia; šilkiniai patalai; tyliai ūžiantis kompiuteris; BMW; ant kaklo žėrintys deimantai; caksintys aukštakulniai; cigarų dvelksmas; iš piniginės traukiami eurai...

Esame vadinami vartotojų visuomene, pertekusia maisto, pramogų, pinigų ir turinčia pernelyg daug poreikių. Sako, dabar žmonėms rūpi tik pirkti, turėti ir geisti daugiau. Ir kokia visa tai nesąmonė! Nejaugi jūs, eidami į parduotuvę taip trokštamų pirkinių, nesustosite pamatę avariją, gaisrą ar kitą nelaimę?

Argi nauja suknelė/kavos puodelis/dienos pietūs suteikia daugiau emocijų negu kraujas/klyksmas/sirenų aidas?

Pasitikrinkite patys - ar antroji šio teksto pastraipa privertė pamiršti pirmąją?

Kodėl, galų gale, aš lyginu tokius dalykus? Todėl, kad, mano manymu, visuomenė dabar yra pernelyg suprimityvinta – neva mums terūpi sočiai prisikimšti, dailiai apsirengti, įsijungti kompiuterį ir riogsoti kaip daržovėms. Jei taip, kodėl mus tada taip traukia nelaimės, avarijos vietos, ant asfalto pritiškusio kraujo vaizdas, ugnyje skendintys namai?

Pažvelkite į dabartinę mūsų populiariąją kultūrą – klastingi, galingi, stiprūs, krauju varvančiomis iltimis, tamsoje karaliaujantys vampyrai ir vilkolakiai - vis dar labiausiai geidžiami knygų ir serialų herojai. Tai ne todėl, kad žmonės pamišo ir ėmė tikėti fantastinėmis nesąmonėmis. Tai todėl, kad mus jau pernelyg paskandino švelnaus, gražaus, sotaus, tingaus pasaulio burbulas ir mes trokštame iš jo išsivaduoti.

Gyvendami patogiai ir aprūpintai, mes iš tiesų netenkame labai daug natūralių jausmų. Baimė, azartas, jaudulys, nerimas, išgąstis, skausmas, kančia, kerštas, sukrėtimai, išlikimo jausmas, gyvenimo trapumo pajautimas – visi šie jausmai tarsi eliminuojami iš patogių mūsų gyvenimų. Tačiau galiausiai mes imame jausti jų stoką. O tada bandome šių jausmų vaikytis dirbtinai. Štai kodėl geros mergaitės susideda su blogais berniukais; tylūs atsiskyrėliai praneša apie užminuotus pastatus; gatvėse siaučia mirtinos lenktynės; laisvai liejasi alkoholis ir sklando tabako dūmai; mažamečiai vaikai kompiuteriniuose žaidimuose savo priešams nukapoja rankas, kojas ir netgi galvas. Akistata su mirtimi – štai kas traukia šiuolaikinį žmogų. Ir traukia taip nenugalimai stipriai, kad dėl to net linkstama nusikalsti įstatymams ir įprastai visuomenės tvarkai.

Tiesą pasakius, kiekvienas turi tamsiąją pusę, slaptus troškimus. Galvoti apie mirtį, laikinumą, būties trapumą, skausmą ir kančią – visiškai normalu. Tačiau šiais laikais vis bandoma įpiršti nuomonę, kad laimingas tas, kuris visko turi, dėl nieko nesuka galvos ir nepatiria jokių neigiamų jausmų. Bet tai yra netiesa. Žmogus nuo pat savo egzistavimo pradžios gyveno baimėje ir dažnai kovodavo dėl išlikimo – kartais vien  tam, kad gautų maisto kąsnį. O kaip yra dabar? Antai šiuolaikinio žmogaus didžiausios problemos – antsvoris, priklausomybė nuo interneto, tingulys, rūkymas, nesėkmingos meilės paieškos... Na, tai kur šiose situacijose galime patirti išties stiprius jausmus?

Kita vertus, dabar ir alkoholis, ir svaigalai, ir kūniški malonumai jau taip lengvai pasiekiami, kad ir tie nebejaudina. Drįstu teigti, kad, jei tokioje patogioje ir sočioje visuomenėje gyvensime toliau, tai avarijų, pranešimų apie nesamus sprogmenis, vagysčių ir chuliganizmo atvejų sulauksime tik dar daugiau.

Įvairūs nusikaltimai tikrai nėra skurdžios ar varganos visuomenės ženklas. Tarkim, jei žmogus vagia maistą dėl to, kad jis yra alkanas, tada tokio nusikaltimo tikslas – maistas, savaime aišku. Tačiau daugelis nusikalstamų veikų yra daromos vaikantis būtent ne TURTO (daikto, nuosavybės), o JAUSMO. Prisiminkite, kad pastaruoju metu Lietuvoje vienas po kito pasipylė melagingi skambučiai apie tariamai užminuotus pastatus. O dabar atsakykite į klausimą – kokią naudą tie apsimelavę „užminuotojai“ gavo iš viso to chaoso, kurį sukėlė? Pirmiausia pademonstravo savo galios jausmą, paglostė savo ego (juk vienu skambučiu sukėlė ant kojų šitokias specialiųjų tarnybų pajėgas!), išgyveno susijaudinimą ir baimės jausmą (nes gali būti sulaikyti ir nubausti) ir galiausiai patyrė tokius stiprius išgyvenimus, kurių paprastą, eilinę savo dieną niekaip nebūtų patyrę.

Ką gi galiausiai aš siūlau daryti? Nebijokite šiek tiek pamaitinti savo „tamsiųjų pusių“ – paskaitykite kriminalinį detektyvą, pažiūrėkite siaubo filmą, galiausiai, artėjant Vėlinėms ir Visų šventųjų dienai, nebijokite pamąstyti apie laikinumą, mirtį, nebūtį, skausmą, ligas ir kančią. O jau tada laimingai grįžkite į šiltus ir patogius savo gyvenimus.

Gintarė Pugačiauskaitė