Vis dėlto gyvenimas surėdytas taip, kad žmogaus gaunama nauda tiesiogiai koreliuotų su protiniu ir fiziniu jo darbu. Maža to, turime nuolat konkuruoti su kitais, kad mūsų įdirbis būtų pripažintas platesniu mastu ir įvertintas didesniu atlygiu. Kitaip sakant, nepaisydama visų mūsų užmačių, gyvenimiškoji realybė visada primena apie save ir priverčia mus visus įnorius derinti su turimomis galimybėmis.
Įdomu tai, kad šį pastangų ir gaunamo rezultato principą galima nesunkiai pritaikyti kalbai. Prancūzų lingvistas, tarptautinės fonetikų asociacijos įkūrėjas Polis Pasy (pranc. Paul Passy) šiomis kategorijomis mąstydamas nurodė, kad pagrindinė kalbos paskirtis yra kuo greičiau ir kuo aiškiau perduoti vieno kalbančiojo informaciją kitam. Tai vadinamojo kalbos ekonomijos principo (angl. The economy principle in language) logika, suponuojanti, kad tą patį informacijos kiekį mes siekiame perduoti kuo mažesnėmis pastangomis.
Reikėtų pastebėti, kad polinkių taupyti savo energiją ir didinti kalbos informacinį krūvį veikimo kryptys yra diametraliai priešingos. Kaip nieko neveikdami negalime pasiekti norimo rezultato, taip ir tylėdami negalime perduoti jokios informacijos, nebent pasitelksime alternatyvius būdus – įvairias veido išraiškas, rankų gestus ir pan. Galėtume sakyti, kad šie du veiksniai, tarsi priešingus elektros krūvius turintys kūnai, nuolat traukia vienas kitą ir paverčia kalbą nuolatinės kaitos objektu. Pavadinkime universitetą uniu ir nesunkiai įsitikinsime, kaip šis principas veikia. O kiek tokių pakitimų įvyksta, kurių mes net nepastebime! Tiesa, kalbos galimybės nuo to nė kiek nesumenksta, nes tokiu atveju viena jos išraiškos forma tiesiog pakeičiama kita.
Padarę išvadą, kad kalba yra savotiškas objektyvių ir subjektyvių aplinkybių žaismas, dabar privalome ją paversti mokslo objektu. Tik ką ir kaip reikėtų tirti? Turbūt jau susidarėte įspūdį, kad mokslininko akis net ir į pavienius garsus turėtų žiūrėti kaip į įvairių faktorių sąveikos rezultatą. O tų faktorių išties labai daug... Tyrimais nustatyta, kad fonetiniam kalbos garsų pavidalui, be anksčiau minėtųjų, įtakos turi kalbančiojo lytis, amžius, tarmė, įvairūs socialiniai, psichologiniai, emociniai veiksniai, taip pat nuovargis, ligos, įvairios balso patologijos ir t. t.
Grupė mokslininkų, pavyzdžiui, nustatė, kad Anglijos karalienė Elžbietos II kalbėjimas (garsų tarimas) reikšmingai pakito Jai pasiekus penktąją dešimtį. Šis pastebėjimas atliepia bendrąją tendenciją, liudijančią, kad vyresni žmonės, ypač sulaukę garbingo amžiaus, yra linkę silpniau artikuliuoti kalbos garsus. Maža to, yra teigiančių, kad dviejų visiškai identiškų garsų ištarti apskritai neįmanoma. Kad ir kaip besistengtume, visada bus matyti bent minimalūs akustinių to paties kalbos garso skirtumai. Viso to pasekmė – nesuskaičiuojami garsų variantai, kurių vienoks ar kitoks susisteminimas ir yra vienas pagrindinių mokslo uždavinių. Kitas būtinas žingsnis – sukauptų žinių pritaikymas naujosioms kalbos technologijoms.
Siekdami visų šių tikslų, pirmiausia turime išsiaiškinti, kas yra savarankiški garsai, o kas tik jų variantai. Šiuo atveju neišsiversime be fonologijos – kalbotyros šakos, kalbos garsus tiriančios pagal jų atliekamas funkcijas. Viena svarbiausių jų yra dalykinio turinio (žodžių reikšmių) skyrimas. Jei, pakeitę vieną garso variantą kitu, staiga išgirstame visai kitą žodį, vadinasi, tai du skirtingi garsai arba kitaip – fonemos (balsiai ir priebalsiai). Kitas žingsnis – susieti šias fonemas su kita kalbos vienetų grupe, vadinama specialiu prozodinių elementų terminu. Jais vadinami kirčiai, priegaidės ir intonacijos – labai subtilūs elementai, tarsi klijai į natūralius žodžius, sakinius ir frazes suliejantys balsius ir priebalsius. Kad kompiuteriu atkuriamas žmogaus balsas skambėtų natūraliai, būtina perprasti šių skirtingų kalbos lygmenų sąveiką. Jei to nepavyksta padaryti, kalba akimirksniu virsta sunkiai suprantamu garsų kratiniu. Tai pats tikriausias Achilo kulnas akustinę kalbos garsų struktūrą tiriantiems mokslininkams, eksperimentinės fonetikos specialistams.
Kodėl visa tai taip sudėtinga? Reikalas tas, kad visi minėtieji kalbos elementai turi savitus, tik jiems vieniems būdingus, akustinius požymius, todėl susiduriama su iššūkiu išsiaiškinti, kaip visi šie požymiai gyvojoje kalboje yra suderinami tarpusavyje. Be to, priklausomai nuo kalbinės situacijos ir konteksto šie požymiai gali pakisti arba būti visai niveliuojami.
Tyrimus apsunkina ir tai, kad žmogaus klausos organų sistema, garso bangas transformuojanti į nervinius impulsius ir siunčianti juos smegenims, į fizikinius garso parametrus reaguoja nevienodai. Juk trijų eurų nuolaida atrodo didžiulė tik tada, jei ji sudaro ne mažiau pusės visos prekės kainos. Visai kitaip ją vertiname, kai paaiškėja, kad šie trys eurai tesudaro mažytį procentą ankstesnės kainos. Tai psichofizinio Vėberio-Fechnerio dėsnio, suponuojančio, kad dirgiklio fizinio intensyvumo ir jo sukeliamo pojūčio stiprumo priklausomybė yra logaritminė, esmė, puikiausiai tinkanti ir kalbai. Kitaip sakant, nevalia visais atvejais dėti lygybės ženklo tarp fizikinių ir perceptyvinių (garso suvokimo) kalbos aspektų. Paradoksalu ir fenomenalu tai, kad kartais mes visiškai nereaguojame į labai ryškius garsų skirtumus (kai, pavyzdžiui, kalbame pilna burna arba labai skubėdami), bet išliekame dėmesingi itin subtiliems kalbos elementų požymiams, neretai sunkiai užčiuopiamiems net specialiomis garso analizės programomis.
Kad visa ankstesnė mūsų kalba nebūtų pernelyg gaubiama teorinių prielaidų rūko, paanalizuokime vieną paprastą ir konkretų atvejį. Kokie painūs slėpiniai ir mokslinės dilemos galėtų glūdėti, pavyzdžiui, žodyje oras. Lingvistinį išsilavinimą turintieji nesunkiai įvardins visas pagrindines šio žodžio charakteristikas: kalbos dalį, linksnį, žodį sudarančius balsius bei priebalsius ir t. t. Savo ruožtu eksperimentinės fonetikos specialistui, besigilinančiam į akustinę kalbos garsų struktūrą, prieš akis turėtų atsiverti maždaug pusės sekundės ilgio (apytiksliai tiek laiko užtrunka ištarti šį žodį) spektrograma, kurioje turėtų būti matomi visi akustiniai (fizikiniai) šį žodį sudarančių garsų požymiai. Jau minėjome, kad balsių ir priebalsių sekas gyvais žodžiais paverčia prozodiniai elementai. Ne išimtis ir šis žodis – pirmasis jo skiemuo yra tariamas su kirčiu ir priegaide (t. y. su tam tikromis balso moduliacijomis). Maža to, kiekvieną žodį ištariame vienokia ar kitokia intonacija. Atidesne ausimi pasiklausykime savo pačių tarimo, kai tiesiog tvirtiname oras! ir klausiame oras? Skirtumas akivaizdus, ar ne? Turbūt pastebėjote, kad klausdami kilstelėjome balsą aukštyn galiniame žodžio skiemenyje. Kad vaizdas būtų dar margesnis, praturtinkite savo klausiamąją intonaciją abejonės gaida, tarsi klaustumėte abejodami pačiu savimi ar savo pašnekovu (balsas nuskambės dar šiek tiek kitaip).
Anksčiau mokslininkų buvo teigiama, kad visai šiai kalbos specifikai perteikti (priegaidėms, kirčiams ir intonacijai ištarti), tiesiog kai kurie žodžio garsai yra ištariami ilgiau, garsiau ir aukštesniu balsu. Vis dėlto naujesni tyrimai rodo, kad situacija yra kur kas painesnė. Didžiausia problema ta, kad šiuo atveju viename vieninteliame žodžio balsyje o kažkokiu būdu turi būti įkomponuoti ir suderinti kirčio, priegaidės ir intonacijos požymiai. Regis, paprastas, tačiau labai painus klausimas, kaip? Priimta manyti, kad tokiais atvejais svarbiausias vaidmuo tenka mūsų balso klostėms, kuriomis mes išgauname vienokias ar kitokias balso moduliacijas. Kuo didesniu greičiu (dažniu) vibruoja klostės, tuo aukštesnis garsas išgaunamas. Ne mažiau svarbu ir tai, kaip mes varijuojame balso aukščiu.
Dar XIX a. antroje garsaus lietuvių lingvisto F. Kuršaičio teigta, kad balsį su viena lietuvių kalbos priegaide (tvirtagale) tardami mes balsą moduliuojame lygiai, pamažu, iš lėto (balso dažnis kinta labai laipsniškai), o su kita (tvirtaprade) – kur kas staigiau ir aštriau. Ar jūs patys girdite panašų skirtumą, kai tariate žodžių porą kõšė (valgis) ir kóšė (košimo veiksmas)? Dar viena alternatyva – pakeisti patį balso registrą, balso klosčių vibravimo (tiksliau fonacijos) tipą. Norėdami skambėti paslaptingiau ir svajingiau, nejučia nužeminame balsą ir papildome jį lengvu švokštimu (pridedame „smėlio“). O kur dar individualios kiekvieno iš mūsų garsų tarimo ir balso tembro savybės... Klausimų ir veiksnių išties daug, o išvada kol kas paprasta – tik perpratę visą šią dinamiką, galėsime ir kompiuteriu perteikti visus gyvosios kalbos atspalvius.
Nors užčiuopėme tik mažytę kalbos garsų slėpinių dalį, bet turbūt jau įsitikinome, kad kalba yra pats tikriausias fenomenas. Vienas garsus skandinavų lingvistas Bjornas Lindblomas, bandęs perprasti pačias giliausias kalbos garsų varijavimo priežastis, priėjo prie išvados, kad kalbos tyrimai šiuo aspektu – tarsi Pandoros skrynios atvėrimas. Visada išlieka tikimybė, kad spręsdami vieną ar kitą kalbinį klausimą, neįvertiname ar tiesiog nežinome kažkokio svarbaus veiksnio, kažkokio niuanso, kuris sutrukdo mums iki galo perprasti visus analizuojamus kalbos duomenis. Matyt, tai neatsiejama kalbos mokslo (turbūt ir viso mokslo apskritai) žavesio dalis.
Belieka pridėti, kad tokiomis mokslinėmis problemomis gyvena Vilniaus universiteto, Filologijos fakulteto, Alekso Girdenio vardu pavadintoje fonetikos laboratorijoje besidarbuojantys mokslininkai. Ten daroma gausybė garso įrašų, dirbama su įvairiomis garso analizės programomis, gilinamasi į vienų ar kitų kalbos elementų struktūrą, atliekami įvairūs statistiniai skaičiavimai, rengiamos mokslinės publikacijos. Galbūt teko girdėti apie neseniai lietuviškai prabilusius robotus humanoidus Ąžuolą ir Liepą? Dalis lietuvių kalbos žinių juos „pasiekė“ būtent iš šios laboratorijos. Ten pat įrašyta ir parengta garsinė medžiaga žodynams ir įvairiems mokomiesiems leidiniams. Trumpai tariant, čia verda įdomus ir turiningas gyvenimas. Užsukite ir patys tuo įsitikinsite!
Doc. Evaldas Švageris, VU inf.
