1. Tose vietovėse kompaktiškai gyvena apie 70 proc. lenkų tautinės mažumos atstovų;
2. Lietuva be išlygų yra ratifikavusi Tautinių mažumų apsaugos pagrindų konvenciją, kuri įsigaliojo 2000 m liepos 1 d. ir kurioje aiškiai išdėstytos tautinių mažumų teisės ir draudžiami bet kokie valstybės veiksmai, kuriais būtų siekiama asimiliuoti tautinėms mažumoms priklausančius asmenis prieš jų valią;
3. Lietuva taip pat laikosi Europos regioninių arba mažumų kalbų chartijos nuostatų iš kurių principų išplaukiančios tautinių mažumų teisės ir laisvės tiesiogiai priklauso nuo tautinių mažumų apgyvendinimo tankio ar koncentracijos atitinkamose teritorijose.
Visuomenėje nerimstant aistroms dėl Valstybinės kalbos inspekcijos veiksmų, paanalizuokime kaip šie ir panašus klausimai išspręsti ar sprendžiami kitose Europos Sąjungos šalyse.
Svarbu žinoti, kad yra keli tarptautiniai dokumentai, kurie yra ratifikuoti arba jų nuostatų laikomasi Europos Sąjungos šalyse.
Europos regioninių arba tautinių mažumų kalbų chartija - tarptautiniu lygmeniu privalomas dokumentas, skirtas mažumų kalbų apsaugai. Ją pasirašiusioms šalims suteikiama galimybė pasinaudoti bendra ir tarptautiniu lygmeniu pripažįstama kalbos politikos sistema. Kitas svarbus dokumentas - Tautinių mažumų apsaugos pagrindų konvencija, kurioje aiškiai įtvirtintas Europos Tarybos tikslas ginti tautines mažumas ir jų teises skirtingose šalyse.
Abu dokumentai turi nuostatų dėl vietovardžių rašymo tautinių mažumų kalbomis. Tautinių mažumų apsaugos pagrindų konvencijos 11 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad šalys tose teritorijose, kuriose tradiciškai gausiai gyvena tautinei mažumai priklausantys asmenys, remdamosi savo teisinės sistemos reikalavimais, o prireikus ir sutartimis su kitomis valstybėmis, bei atsižvelgusios į konkrečias sąlygas, visuomenei skirtus tradicinius vietovių, gatvių pavadinimus ir kitus topografinius įrašus stengiasi užtikrinti taip pat ir mažumos kalba, jeigu yra pakankamas tokio žymėjimo poreikis.
Austrijos Valstybinėje sutartyje dėl nepriklausomos ir demokratinės Austrijos atkūrimo (vadinamoji Vienos valstybinė sutartis, kuri turi konstitucinio įstatymo statusą) 7 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad Karintijos, Burgenlando ir Štirijos administraciniuose rajonuose, kuriuose gyvena slovėnai, kroatai arba mišrūs gyventojai, slovėnų arba kroatų kalba yra leidžiama kaip oficiali kalba, be vokiečių kalbos. Tokiuose rajonuose topografinio pobūdžio pavadinimai ir užrašai rašomi slovėnų ar kroatų bei vokiečių kalbomis. Mažumos procentas nustatomas pagal gyventojų surašymo duomenis, tautinės mažumos kalba pripažįstama oficialia, jei konkrečiame administraciniame rajone gyvena daugiau kaip 10 proc. nuolatinių tautinės mažumos gyventojų.
Čekijoje, pagal 2000 m. priimtą Savivaldybių įstatymo nustatą, numatyta, kad savivaldybės, jos teritorijos dalių, gatvių ir kitų viešųjų vietų pavadinimas visada nurodomas čekų kalba, tačiau jei savivaldybėje gyvena tautinė mažuma, savivaldybės, jos teritorijos dalių, gatvių ir kitų viešųjų vietų pavadinimai, valstybės valdžios institucijų ir teritorinių savivaldos vienetų pastatų ženklinimas taip pat turi būti pateikiamas ir tautinės mažumos kalba tuo atveju, jei per paskutinius du gyventojų surašymus ne mažiau kaip 10 proc. tos savivaldybės gyventojų deklaravo esantys šios tautybės atstovai.
Estijos vietovėse, kuriose ne mažiau kaip pusė nuolatinių gyventojų priklauso tautinei mažumai, kiekvienas turi teisę gauti atsakymus iš valstybės įstaigų, vietos valdžios institucijų ir jų pareigūnų taip pat ir tautinės mažumos kalba. Informaciniai ženklai, iškabos, įmonių rūšių pavadinimai, išorinė reklama, taip pat juridinio asmens pranešimai turi būti estų kalba, tačiau šalia gali būti pridedamas analogiškas tekstas tautinės mažumos kalba. Dera pažymėti, kad Estija nėra pasirašiusi Europos regioninių arba tautinių mažumų kalbų chartijos, tačiau vis vien sudaro galimybes tautinių mažumų atstovams naudoti savo kalbą šalia valstybinės kalbos.
Kroatijoje oficialus tautinių mažumų kalbų ir raštų vartojimas galimas, kai tam tikros tautinės mažumos nariai savivaldybės ar miesto teritorijoje sudaro gyventojų daugumą. Tose vietovėse dviem ar daugiau kalbų ir vienodo dydžio šriftu, sudaroma galimybė įrengti rašytinius kelio ženklus, gatvių ir aikščių pavadinimus, vietovių ir geografinių vietovių pavadinimus.
Latvijos įstatyme be latvių kalbos yra minima ir lyvių kalba. Latvijos įstatymuose įtvirtinta, kad valstybė užtikrina lyvių kalbos kaip senųjų gyventojų (autochtonų) kalbos išsaugojimą, apsaugą ir raidą. Vietovardžiai Latvijos Respublikoje kuriami ir vartojami valstybine kalba. Lyvių pakrantės teritorijoje vietų, įstaigų, visuomeninių organizacijų, įmonių pavadinimai, taip pat šioje teritorijoje vykstančių renginių pavadinimai sudaromi ir vartojami taip pat ir lyvių kalba.
Lenkijoje tautinių mažumų kalba gali būti vartojama tose gminose, kur gminos gyventojų, priklausančių mažumai ir kurios kalba turi būti vartojama kaip pagalbinė, skaičius yra ne mažesnis kaip 20 proc. bendrojo gminos gyventojų skaičiaus ir kurie buvo įrašyti į Oficialųjį gminų registrą. Tose vietovėse dviem ar daugiau kalbų ir vienodo dydžio šriftu, sudaroma galimybė įrengti rašytinius kelio ženklus, gatvių ir aikščių pavadinimus, vietovių ir geografinių vietovių pavadinimus.
Europos regioninių arba tautinių mažumų kalbų chartiją Suomija ratifikavo 1998 m. Chartija tam tikra apimtimi taikoma karelų, romų, rusų, Inario, Skolto ir Šiaurės samių, švedų, totorių ir jidiš kalboms. 2020 m. duomenimis, suomių kalbą vartojo 88,3 proc. šalies gyventojų, švedų – 5,3 proc., o samių – tik 0,03 proc. gyventojų. Suomijos Konstitucijoje nustatyta, kad Suomijoje yra dvi valstybinės kalbos – suomių ir švedų. Pagal Konstituciją, kiekvieno asmens teisė vartoti savo kalbą – suomių arba švedų – teismuose ir kitose institucijose bei gauti oficialius dokumentus ta kalba yra užtikrinama įstatymu. Valdžios institucijos vienodai tenkina suomiškai ir švediškai kalbančių šalies gyventojų kultūrinius ir visuomeninius poreikius. Samiai, kaip senieji vietos gyventojai, taip pat romai ir kitos tautinių mažumų grupės, turi teisę išlaikyti ir plėtoti savo kalbą ir kultūrą. Nuostatos dėl samių teisės vartoti samių kalbą valdžios institucijose yra nustatytos įstatymu.
Vengrijoje Tautybių teisių įstatymo 6 straipsnyje numatyta, kad vietovėse, kuriose gyventojų surašymo metu užregistruotas tautybės santykis siekia 10 proc. gyventojų, atitinkamos vietos tautybės savivaldos, veikiančios jos jurisdikcijos teritorijoje, prašymu, vietos savivaldybė užtikrina, kad:
a) jos potvarkiai ir skelbimai taip pat būtų skelbiami ir tos tautybės gimtąja kalba, be skelbimo vengrų kalba;
b) viešojo administravimo bylose naudojamos formos taip pat turi būti prieinamos tautybės gimtąja kalba;
c) iškabų, kuriose nurodomi viešąsias paslaugas teikiančių įstaigų ir agentūrų pavadinimai arba su jų veikla susiję pranešimai, užrašuose be formuluotės vengrų kalba, taip pat turi būti pateiktas ir tapatus variantas atitinkamos tautybės kalba;
d) vietovių ir gatvių pavadinimus žyminčių ženklų užrašuose be teksto vengrų kalba taip pat turi būti ir tapatus tekstas atitinkamos tautybės kalba.
Vokietijoje, kur tautinių mažumų apsauga yra priskirta federalinių žemių kompetencijai, prievolė dviem kalbomis rašyti vietovių bei gatvių pavadinimus sorbų mažumos gyvenamose vietovėse yra įtvirtinta Brandenburgo ir Saksonijos žemių specialiuose Sorbų įstatymuose, kurie savo ruožtu remiasi šių žemių konstitucijose deklaruojamu įsipareigojimu saugoti tautinį sorbų tautos tapatumą. Dvikalbiai užrašai įvedami kompetentingų ministerijų įsakais, o praktikoje tas daroma laipsniškai, atsiradus poreikiui.
Apžvelgiamose valstybėse, išskyrus Latviją, dvikalbių užrašų ir / ar tautinės mažumos kalbos vartojimo tam tikrose institucijose reglamentavimo principas iš esmės yra panašus – tam tikroje teritorijoje nuolatinių tautinės mažumos gyventojų, užfiksuotų paskutinio gyventojų surašymo metu, kiekis. Visgi valstybėse skiriasi būtinasis „slenkstis“: Austrijoje įtvirtintas 10 proc. reikalavimas (anksčiau buvo 25 proc.), o Lenkijoje – 20 proc. Estijoje ir Kroatijoje oficialus tautinių mažumų kalbų ir raštų vartojimas galimas, kai tam tikros tautinės mažumos nustatytoje teritorijoje sudaro gyventojų daugumą. Latvijoje latvių kalba yra vienintelė kalba, kurią leidžiama vartoti bendraujant su valstybės valdymo institucijomis, kuri naudojama topografiniuose ženkluose ir kituose užrašuose (išimtis – lyvių kalba). Pažymėtina, kad kai kuriose valstybėse tautinių mažumų teisės (bendrauti savo kalba valdžios institucijose, dalyvauti teismo procesuose, gauti informaciją, skelbti užrašus savo kalba) įtvirtintos specialiuose tautinių mažumų įstatymuose, pavyzdžiui, Samių įstatyme Suomijoje ar Sorbų įstatyme Vokietijoje. Austrijoje konkrečios tautinių mažumų kalbines teises puoselėjančios teritorijos yra patvirtintos ir federaliniu įstatymu.
Pateikta informacija rodo, jog viešieji dvikalbiai užrašai kitose šalyse yra plačiai naudojami ir nekelia jokių grėsmių valstybinei kalbai, o sakyčiau priešingai, rodo tinkamą valstybės požiūrį į savo piliečius, pagarbą jiems, kas praturtina valstybę ir nuima nereikalingas įtampas visuomenėje.
Tikiuosi ir Lietuvoje išauš diena, kuomet išsilaisvinsime iš nematomo baubo ir užtikrinsime tarptautinių dokumentų ir kitų šalių standartų galiojimą mūsų šalyje.
Waldemar Urban
Vilniaus rajono savivaldybės tarybos narys
Straipsnis parengtas remiantis LRSK Informacijos ir komunikacijos departamento Tyrimų skyriaus medžiaga.
