Bet dažnai žmonės, ypač ankstyvoje jaunystėje, tai suvokia priešingai: jiems laikas tarsi begalinis, o kūnai – nemirtingi. Nuobodžios pamokos mokykloje, komplikuoti santykiai su bendraamžiais, spuogai, namų darbai – ar tai kada nors baigsis? Mes tuoj atšautume – žinoma! Bet pasakykite tai paaugliui...

Tiesą pasakius, dėl to ir kyla bėdų: jaunuoliui atrodo, kad taip, kaip yra, bus visada, tarsi jis būtų įstrigęs laike (nors iš tiesų – tik savo galvoje). Savo trapumą, mirtingumą suvokti sunku, baisu, pernelyg tolima. Štai Jums ir sprogstamasis užtaisas: netikėjimas (viskuo ir niekuo tuo pačiu), nuobodulys, negebėjimas priimti savo ribotumo – puiki erdvė svaigintis ir užsiimti kitokia destruktyvia veikla.

Besisvaiginantys paaugliai nenori mirti – jie nė nesuvokia, kad gali mirti. Štai kodėl ne vienas, staiga atsidūręs ant anapusybės slenksčio, nustemba: rimtai, juk AŠ beveik iškeliavau.

Su panašia, nors kiek pakitusia nuostata, gyvename ir mes, vyresnieji (maždaug nuo 30 ir daugiau). Atrodo, patyliukais suvokiame, kad mūsų egzistencija turi ribas, mažiau pasitikime savo kūnais, nes jau tikriausiai esame patyrę didesnių ar mažesnių sveikatos problemų ar šiaip dažniau pajuntame, jog greičiau pavargstame... Bet vis tiek dar manome, kad laiko yra daug, labai daug! Ir tada... mes imame jį švaistyti.

Ne.

Laiką iš mūsų ima vogti.

Galiu drąsiai teigti, kad svarbiausia valiuta, kurios trokšta visi aplink ir kurią bet kokia kaina nori iš mūsų nukniaukti – tai laikas. Sekundės, minutės, valandos, paros, metai...

Ir štai tam egzistuoja net menas, mokslas ar sąmokslas – vadinkite, kaip norite – dėmesio ekonomika.

Jokiu būdu neteigiu, kad tai vyksta tik nuo 30-ties, dėmesio ekonomika nusitaikiusi ir į pačius jauniausius, dar vaikus, paauglius, bet jiems tiesiog sunku suprasti, kodėl ir kas čia vyksta, todėl mes, suaugusieji, privalome išmanyti daugiau, kad apsaugotume kitus.

Dėmesio ekonomika (apibrėžiant lakoniškai) – tai daugybė žmonių, gigantiškas konstruktas, kurio tikslas – priversti Jus stebėti tai, ko visai nenorite matyti; rūpintis tuo, kas Jums visai nesvarbu ir pirkti tai, ko niekam nereikia ir niekada nereikės.

Žinoma, beveik visas dėmesio ekonomikos pamatas – socialiniai tinklai. Mes žinome, kad nors neva nemokami, socialiniai tinklai, be pinigų, atima kur kas daugiau – mūsų laiką.

Dėmesį traukia nuotraukos, vaizdo įrašai, diskusijos, reikia spaudyti patiktukus, palikti komentarus, matyti erzinančias reklamas, atrašinėti į nepažįstamųjų ar užjūrio princų (aferistų) žinutes, po kurio laiko – išmesti (princus) iš draugų, skaityti apie karą, apie ligas, apie žvaigždes, bijoti, bjaurėtis ir norėti dar...

O kiek dar laiko iš mūsų pavagiama, kol mes patys, ir dargi už nulinį atlygį (nebent esame nuomonės formuotojai) fotografuojamės, filmuojamės, keičiame profilio nuotraukas, viršelio nuotraukas... Taigi, kitaip sakant, dovanojame socialiniams tinklams turinį, už kurį negauname jokio atlygio. Ir tai visai normalu, pati šitaip elgiuosi, bet kai pažvelgi giliau, visos tos mūsų įkeltos ryškios nuotraukos, net ir surinkusios daugybės „patinka“ iš žmonių (lygiai taip pat apvogtų) ima palikti bjaurų kartėlį...

Bet nėra ko liūdėti, nes kol mes krapštomės socialiniuose tinkluose, šių platformų savininkai trina rankas – algoritmai tuoj fiksuoja mūsų aktyvumą, pritaiko turinį taip, kad matytume dar daugiau mums patinkančio ir (svarbiausia) labai nepatinkančio turinio (nes juk reikia įtraukti, išprovokuoti diskusijas, skatinti žmones leistis į begalines virtualias kautynes). Šitaip su telefonu rankose pratūnome dar ilgiau, ir visų tinklų tinklelių savininkai laimingi parduoda užsakovams vis daugiau reklamos, kurios negalime nematyti (ir paskui negalime nepirkti to, ką pamatę).

Kaip ir tie paaugliai, mes, suaugusieji, kažkaip patikime, o dėmesio ekonomika to ir nori, jog mūsų laikas begalinis, todėl leidžiame jį braukydami, spaudinėdami, pavydėdami ir burnodami, kraudami pinigus Silicio slėniui ir kitiems nenutrūkstamos kapitalistinės produkcijos (šlamšto) gamintojams.

Pasak buvusio feisbuko investuotojo Rogerio McNamee‘o: „Mes esame kuras: rąstai, metami į Silicio slėnio ugnį, bejausmės dėmesio saugyklos, be gailesčio išnaudojamos tol, kol išsenkame“ (cituota iš O. Burkeman knygos „Keturi tūkstančiai savaičių“).

Tūkstančiai žmonių dirba tam, kad išlaikytų mus prilipusius prie ekranų, iš to jie pelnosi duoną. Vogdami laiką. O gal tiesiog mes patys jį labai savanoriškai ir su mielu noru atiduodame.

Taigi ką daryti? Ir paaugliams, kuriuos minėjau teksto pradžioje, ir mums galioja tas pats šaltas dušas – mūsų laikas ribotas, 4 tūkstančiai savaičių, jeigu pasiseks. Mes nesame begaliniai. Visa tai baigsis. Gal net per greitai.

Suvokus savo ribotumą, norisi lįsti lauk iš socialinių tinklų ir iš tiesų nuveikti ką nors prasmingo, tikro, malonaus, ką nors savo, ne padiktuoto ar išprovokuoto ekrano.

Liūdėti? Jokiu būdu ne, priešingai – gyventi!

Portalo l24.lt korespondentė, Talino Europos mokyklos lietuvių kalbos mokytoja Gintarė Pugačiauskaitė