Galima tęsti ir tęsti, bet pagrindinė mintis ta pati – moksleivis mokosi, kad taptų geru darbuotoju, patikima darbo jėga, tad jis turi stengtis. Jūsų vaiko tai neįtikina? Na, tada reikia gerokai pagrūmoti pirštu primenant apie gatvių šlavimą ar kitus sunkius fizinius darbus, kurie laukia bemokslių neklaužadų – motyvacija kaipmat įsižiebs.
Irgi nepadeda? Tada, aišku, verta moksleiviui priminti, kad geri pažymiai veda į universitetą, o jau užkopus ant aukštojo mokslo pjedestalo laukia ne koks purvinas fizinis darbas, bet kėdė biure (bendroje erdvėje su dar 50 kolegų), kompiuteris (su sekimo programomis, nes žmogus, kaip neklusni avis, gali nuklysti į feisbuko tyrus), absurdiškai brangūs kurjerio prie durų nusviesti dienos pietūs su apvytusiomis salotomis... ir tai dar tik karjeros pradžia!
Be abejonės, gerą darbą kiekvienas mokytojas, mama ar tėtis savo vaikui pajėgūs apibūdinti pagal savo fantazijos, gyvenimiškos patirties, idealizmo ir cinizmo klodus bei mastus.
Vieni sako, kad geras darbas – būti programuotoju. Nes daug uždirbi. Aš sakau, kad geras darbas – būti mokytoju. Nes yra prasmė ugdyti ir žaismė augti. Treti kartoja, kad geriausia – būti gydytoju. Nes juk čia – pagarba baltam chalatui, tam, kuris gelbėja gyvybes.
Bet nesivarginkite to kartoti savo vaikams.
Tai nepadės, nesudomins, nemotyvuos. Ypač jeigu turite reikalų su vaikais ir paaugliais iki maždaug 15 metų. Jų svajonė – ne tas mistiškasis geras darbas. Jų svajonė – nedirbti.
Ir nedirbti čia nereiškia tik neiti į darbą. Jie svajoja apie kasdienybę, kur net buities darbus atlieka robotai.
Joks buvimas verslininku, policininku, direktoriumi ar kosmonautu jų nebedomina. Šie vaikai, kompiuterinius žaidimus laikydami įprasto pasaulio dalimi, o telefonus matydami kaip savo rankos tąsą, mano, kad dirba tik nevykėliai. Jiems nėra socialinių tinklų pasaulio ar interneto pasaulio kaip atskiro konstrukto, atsieto nuo buvimo realybėje. Priešingai. Jiems gyventi ir patirti realybę – tai būti virtualaus pasaulio dalimi. Ir tame pasaulyje jie yra nuomonės formuotojai, lyderiai, kriptovaliutų asai, visos tos galvos ir kūnai, kurie 24 valandas per parą filmuoja, rodo, reklamuoja, tepasi, ragauja, bet tuo pačiu tarsi nieko ir neveikia. Jie tik miega, skaniai valgo, keliauja, gražiai rengiasi, švaisto pinigus ir tai (primygtinai) rodo.
Dabar moksleiviai mano, kad dirba tik tie, kuriems nepavyko tapti nuomonės formuotojais, išpopuliarėti socialiniuose tinkluose. Dirba tie, kurie nesuvokia instagramo algoritmų, nevalioja sušokti tiktoko šokių iš trijų judesių ar šiaip neturi jokios svajonės, sugebėjimo (naudotis telefonu). Nelaimėliai.
Skaudu? Bet realu. Būdama mokytoja, tokius pastebėjimus iš vaikų lūpų ir susirenku.
Tad jeigu norite, kad vaikai bent kažkiek atgautų susidomėjimą mokslais, nekalbėkite apie gerą darbą kaip apie buvimą gydytoju, bankininku ar biuro darbuotoju. Geriau žodžio „darbas“ nė neminėti. Šiuolaikiniai vaikai nori nedirbti. Arba dirbti kitaip nei mes tai suprantame. Leiskime jiems svajoti. Domėkimės tomis svajonėmis.
Galiausiai juk net ir baigę universitetus, turėdami gerus (pakenčiamus) darbus, mes irgi apie kažką svajojame. Gal jaučiame, kad patys kiek apsigavome, kad visgi norime daugiau. O gal ne daugiau, bet kitaip? Sportuoti, investuoti, nebijoti... Ir pati, sėkmingai mokytojaudama, nuolat mintiju apie tokias „alternatyviąsias aš“: kūno rengybos treneres, nekilnojamojo turto magnates, stilistes... Gal reikėjo tapti kažkuo kitu? Ar netapti? O gal tai nieko nereiškia, tik tai, kad esu žmogus, o žmogui būdinga abejoti?
P.S. Mokykloje, kurioje dirbu, atostogos, todėl ir rašau šį tekstą. Kai vaikai sugrįš pailsėję ir klaus, kaip praleidau laisvas dienas, atsakysiu, jog dirbau. Jie mane užjaus ir su lengva abejone pasiūlys: „Gal geriau pabandykit daryti kokius tiktokus, mokytoja?“. Bet aš nukreipsiu dėmesį paprašydama vieno moksleivio papasakoti kelionės įspūdžius. Dar prieš mėnesį sakė, kad per atostogas skris į Japoniją. Pikta, nes taip liepė mama, jis verčiau norėjo likti namuose ir netrukdomas žaisti vaizdo žaidimus.
Portalo l24.lt korespondentė, Talino Europos mokyklos lietuvių kalbos mokytoja Gintarė Pugačiauskaitė
