Triūsti ir nerimauti dėl ateities, kaupti juodai dienai – visa tai svarbu mums ir šiandien. Dirbame ir privalome raškyti to darbo vaisius. Kita vertus, nesutinku, kai kas nors sako, kad darbas, karjera yra vertybė. Tiksliau formuluoti reikėtų šitaip: pelnyti materialines gėrybes yra tolygu rūpintis savimi, savo šeima, vaikais, artimaisiais. Daugelis turime galvoti ne tik apie save, bet ir apie tuos, kurie šalia. Antai prieš daugelį metų žemdirbiui pilnas grūdų klėtis reiškė, jog šeima per žiemą bus apsaugota nuo bado, bet lygiai taip pat ir mums šiandien svarbu žinoti, kad esame apsirūpinę ir turėsime kuo dalytis su artimaisiais.
Kaip sunkus triūsas bei šioks toks visada kirbantis nerimas dėl ateities, būdingas mūsų ainiams (ir turbūt visoms kartoms iki tol, nors kai kurie mokslininkai bando įtikinti, esą nuolatinį nerimą patiria tik šiuolaikinis žmogus), taip karta iš kartos yra atkeliavęs ir kur kas šviesesnis jausmas – gebėjimas džiaugtis pasiektu tikslu ir noras dalytis tuo, kas gera.
Ne kas kita yra ir Lietuvoje minimos Derliaus šventės. Ryški Derliaus švenčių tradicija dabar matoma, pavyzdžiui, Vilniaus, Šalčininkų rajonuose, kur rudens pradžioje sunkiai dirbę žmonės gauna trumpą atokvėpį, progą susitikti, šokti, dainuoti, vaišintis, pamiršti rūpesčius.
Bet dabar truputį stabtelėkime ir grįžkime šiek tiek į praeitį. Ruduo. Pats darbymetis baigtas, sukauptos atsargos žiemai – visi turės kuo maitintis. Dienos ima trumpėti, bet dar nušvinta saulė, lapai dažosi auksu. Akis pagauna tą grožį, nes nerimo debesis kuriam laikui atsitraukia.
Tradicija švęsti rudens darbų pabaigą ir derliaus nuėmimą žinoma nuo senų laikų. Garsus XV a. lenkų istorikas J. Dlugošas rašė, kad lietuviai rudens rūpesčius užbaigdavo švente spalio mėnesį, kai su šeimynykščiais eidavo į miškus, kur žaidė, šoko, valgė, aukodavo dievams.
Šiokia tokia painiava įsivėlusi dėl tikslesnės datos, kada gi švęsti Derliaus šventę. Senovės raštuose minima, kad žmonės už derlių dėkodavo spalio mėnesio pradžioje, gali būti, kad todėl ir mes kai kur atsinešėme tradiciją švęsti ankstyvą rudenį. Vis dėlto vėliau patikslinta, jog šis laiko ženklinimas atitiko senąjį kalendorių, o „išvertus“ tą laiką į mūsų dabartį, tai atitiktų ne spalio pradžią, o pabaigą.
Kita vertus, galima daryti prielaidą, kad šiais laikais žmonės švęsti renkasi ne rudeniui įsibėgėjus, o rugsėjo pradžioje-viduryje vien dėl palankaus oro. Dabar nesame taip griežtai susaistyti žemdirbiškų prievolių kaip anksčiau, tad derliaus švenčių laikas lieka labiau simboliniu.
Svarbesniu už patį derlių tampa pats žmonių bendrumas, vieninga emocija, tyras džiaugsmas. Tačiau maisto gausa, gėrimai, vaišės, kaip ir anksčiau, dominuoja šiuolaikinėse Derliaus šventėse. Mugės, prekeiviai, duonos dalijimas, saldainiai vaikams – tai šventės dalis. Juk kas gali švęsti tuščiu pilvu?
Derliaus švenčių metu svarbu padėkoti, pastebėti tuos, kurie sąžiningai dirbo: iki šiol rudenį apdovanojami artojai, gražiausių sodybų savininkai ir pan. Derliaus šventės išlieka savitu būdu atšvęsti bendruomenei svarbius pasiekimus kitų žmonių apsuptyje. Tai drauge ir būdas parodyti, kad švenčianti žmonių grupė yra stipri, vieninga.
Derliaus šventės, galima teigti, yra mūsų bendros kolektyvinės patirties dalis, būdas padėkoti ne tik už gausą ir sotumą, bet ir už buvimą kartu; tai paguoda ir pasidalijimas rudeniškais saulės spinduliais, viltingas ramios žiemos palinkėjimas, o tuo pačiu ir pažadas, jog rūpinsimės vieni kitais, vos prireiks.
Portalo l24.lt korespondentė, literatūrologė, Talino Europos mokyklos lietuvių kalbos mokytoja Gintarė Pugačiauskaitė
