Šiandien minint 230 metų nuo Abiejų Tautų Respublikos Tarpusavio įžado, kai mūsų tuometiniai tautų vadovai patvirtino abiejų šios sąjungos tautų lygybę, galima naujai pažvelgti į svarbą kartu rūpintis mums patikėtu pasauliu.  Mes negalime eiti per šį gyvenimą vien kaip solistai, bet turime išmokti dirbti kartu įvairiose srityse, siekdami bendro gėrio savo šalyse, Europoje ir visame pasaulyje. Tiek dabartinė pandemija, tiek klimato kaitos iššūkiai primena, kad Dievo mums patikėti bendrieji namai reikalauja glaudaus bendradarbiavimo – tik tada jie bus sėkmingi.

Galiausiai esame Dievui atsakingi ir Dievas įvertins mūsų tarnystę. Kaip girdėjome pirmajame skaitinyje, Paulius, rašydamas romiečiams, primena, kad mums neturi viešpatauti nuodėmė. O jos aplink mus yra apstu. Negalime pasiduoti tokioms įtakoms. Dievas, davęs apreiškimą, nurodo mums teisingą kelią, kuriuo turime žengti. Evangelijoje mums primenama: jei žinome Dievo valią ir jos nesilaikome, už tai turėsime atsiskaityti.

Mums iš tikrųjų daug yra duota. Su tautos krikštu gavome tikėjimo dovaną. Mūsų tautų tarpusavio bendrystė – tai dovana, įtvirtinta Liublino unijoje, Abiejų Tautų Gegužės 3-osios Konstitucijoje ir patvirtinta spalio 20 dienos Tarpusavio įžadu. Praėjusio amžiaus pabaigoje gavome laisvės dovaną. Taip pat mums dovanota platesnė Europos tautų bendrystė, atsiskleidžianti įsteigus Europos Sąjungą ir vykdant jos plėtrą. Bet visos šios dovanos reikalauja ištikimybės Dievo nurodytam keliui, nes kitaip viskas gali sugriūti kaip Babelio bokštas. Panašiai kaip davus priesaiką santuokos metu ar užėmus valstybines pareigas, ištikimybė būtina norint atlaikyti sunkiausius išbandymus. Ne veltui priesaikų pabaigoje pridedamas kreipinys „Tepadeda man Dievas“.

Ir tolesniame mūsų tautų kelyje mums reikės Dievo pagalbos atpažinti tiesą ir turėti drąsos ja gyventi. Tiesą apie žmogų, jam Dievo suteiktą orumą ir kiekvienos gyvybės vertę, tiesą apie šeimą kaip visuomenės pamatą, tiesą apie žmonių tarpusavio santykius – kad kiekvienas žmogus yra mano artimas, kurį esu pašauktas mylėti. Bet ar gali žmonės ir valstybės taip gyventi? Tikrai taip. Tokį pavyzdį mums davė mūsų bendras globėjas šv. Kazimieras. Jis nepasidavė savo meto nukrypimams ar neteisingiems galingųjų sumanymams, bet išliko Dievo kelyje, Tiesos kelyje, atrasdamas Dievo paveikslo atspindį kiekviename, net pačiame vargingiausiame žmoguje.

„Iš kiekvieno, kuriam daug duota, bus daug pareikalauta, ir kam daug patikėta, iš to bus daug ir išieškota“ (Lk 12, 48). Mes galime dėkoti Dievui, kad mūsų tautoms tikrai daug yra duota. Melskime, kad būtume geri Dievo dovanų užvaizdai. Šv. Kazimierai, melski už mus!

+ Arkivyskupas Gintaras Grušas
2021 metų spalio 20 diena, Vilniaus arkikatedra bazilika
vilnensis.lt