Tai Jėzaus misijos pradžia ir pabaiga – pirmiausia pradėjimas Šventosios Dvasios veikimu, tada ant Jėzaus per Krikštą Jordane nusileidžia Šventoji Dvasia ir pirmas dalykas, ką ji padaro, – išveda Jėzų į dykumą. Išveda, kad būtų gundomas ir pasirengtų misijai. Pirmasis išbandymas. Dvasia veda toliau Jėzų per mokymus, Gerosios Naujienos skelbimą, per stebuklus ir ženklus. Ir veda jį į Jeruzalę. Veda jį iki Kryžiaus mirties.

Pervedusi per tą išbandymą Šventoji Dvasia, Tėvo siųsta, Jėzų patepa Prisikėlimu ir tada siunčia mums, pakrikštytiesiems. Ši diena ypatinga, nes kaip Jėzus yra pateptasis, Mesijas, tą tapatybę jis mums, kunigams, perduoda ypatingu būdu – kad ir mes savo širdyje giliausiai išgyventume tai, ką reiškia būti pateptuoju: „Viešpaties Dvasia su manim, nes jis patepė mane.“

Kiekvienas iš mūsų buvome krizma patepti šventimų dieną, kad neštume Gerąją Naujieną žodžiu, sakramentu, gyvenimo liudijimu. Mes buvome pašaukti ir esame kasdien šaukiami mirti savajam „aš“, kad galėtume tarnauti Dievo tautai.

Netrukus atnaujinsime savo kunigystės pažadus. Ir tekstas, į kurį atsiliepsime, sako „išsižadėti savęs ir stropiai eiti šventas pareigas, kurias Kristaus ir Bažnyčios meilės vedami su džiaugsmu prisiėmėme šventimų dieną“. Tai priesaikos žodžiai. Tie žodžiai „Kristaus ir Bažnyčios meilės vedami“ kalba tiek apie mūsų asmeninę meilę Kristui ir Bažnyčiai, tiek apie Kristaus meilę – o ji yra Šventoji Dvasia: meilė tarp Tėvo ir Sūnaus, kuri veda mus per šią tarnystę.

Mūsų kasdienybė yra glaudžiai susijusi su Šventosios Dvasios veikimu mumyse ir tarp mūsų. Patepimas mus įgalina daryti tai, ko niekas kitas be Dievo pavedimo, be jo įgaliojimo, be jo galios negali padaryti: švenčiant Mišias konsekruoti duoną ir vyną, kad jis taptų Kristaus Kūnu ir Krauju, ir Sutaikinimo sakramente Dievo vardu atleisti nuodėmes. Tai yra Dievo galia, veikianti mumyse.

Šio vakaro apeigos, kuriomis bus prisimenama Pakutinė Vakarienė, liudija, kad Jėzus parodo savo meilę iki galo. Jėzus sako, jei kas mane myli, seks mano pavyzdžiu. Ir ragina mokinius mylėti vienas kitą „kaip aš jus myliu.“ Iš tos meilės kyla mūsų tarnystės dvasia, kuri išreiškiama šio vakaro liturgijoje koju plovimu. Bet tai mūsų kasdienė tarnystė – tarnauti mums pavestiems žmonėms, mums Bažnyčios pavestai Dievo tautai.

Per tą pačią Paskutinę Vakarienę Jėzus pažada apaštalams atsiųsti Šventąją Dvasią – Tiesos Dvasią, Globėją, kad lydėtų juos misijoje. Ir sako, kad jis meldžiasi už juos. Jis atsiunčia ir mums tą pačią Šventąją Dvasią. Jis sėdi Tėvo dešinėje, užtaria ir mus šitoje tikėjimo kelionėje.

Taip svarbu, kad jūs, tikintieji, melstumėtės už savo kunigus. Šitas kelias yra mums duotas kaip pašaukimas ir jis remiasi ne tik Jėzaus malda, bet ir Jėzaus Kūno – Bažnyčios – užtarimu.

Taip pat ir mums, kunigams, būtina melstis vieniems už kitus. Esame įvairiuose mūsų kunigiškos kelionės etapuose. Turime brolių, kurie serga įvariomis ligomis: fizinėmis, psichologinėmis, dvasinėmis. Tarp mūsų yra brolių, kurie įvairiais būdais išbandomi ir puolami asmeniniame gyvenime ir viešai, visuomenėje. Tai priminimas, kad šioje tarnystėje mes taip pat kovojame su blogiu tarp mūsų ir šiame pasaulyje. Turime tikinčiųjų ir mūsų brolių, kurie vienaip ar kitaip yra paimti į piktojo nelaisvę. Turime – kaip ir Jėzus turėjo – brolių, kurie dėl vienų ar kitų priežasčių tampa Jėzaus išdavikais. Vienaip ar kitaip mes visi įeiname į tą kategoriją kiekvieną kartą, kai nusidedame Viešpačiui. Ir todėl taip svarbu, kad mes visi padėtume parpuolančiam broliui atsistoti ant kojų. Kad kiekvienas iš mūsų padėtume savo broliui nepamiršti Dievo gailestingumo. Tai yra mūsų pareiga visos Dievo tautos akivaizdoje: niekada neleisti pamiršti begalinio Dievo gailestingumo. Ir bet kas, kas nupuola, gali atsistoti ant kojų ir vėl tarnauti Dievo akivaizdoje.

Šalia tų skaudžių momentų yra daug, daug daugiau atvejų, kai kunigai ištikimai tarnauja Viešpačiui ir Dievo tautai. Už tai šiandien aš, kaip ganytojas, dar kartą jums dėkoju. Nes tai yra apsisprendimas kiekvieną dieną, kiekvieną rytą pakartoti tą atsakymą Viešpačiui: „Taip, noriu Tau tarnauti, noriu Tave šlovinti, nepaisant sunkumų, kurie ištinka šio gyvenimo ir tarnystės kelyje.“ Meldžiu, kad Šventoji Dvasia, kuria esate patepti, jus lydėtų kiekvieną dieną įgyvendinant šią tarnystę.

Krizmos išskirtinumas, kurį matysime maldoje, kai konsekruosime šventąją krizmą, perkeičia žmones. Perkeičia krikšto metu, paženklindamas juos Dievo vaikais, perkeičia sutvirtinimo metu, įtvirtina ir paženklina juos Šventąja Dvasia, kad jie vykdytų Dievo jiems suteiktą misiją. Ji ypatingu būdu perkeitė ir mus šventimų dieną. Šventoji Dvasia, kuri perkeičia kas rytą, kas dieną mūsų gyvenimus. Misija yra mūsų tapatybė. Sunkumai, kančios, išbandymai stiprina žmogų jo misijoje. Mes tą matėme Jėzaus gyvenime, tą matome kunigų gyvenimuose ir kiekvieno tikinčiojo gyvenime.

Slėpiniai, kuriuos šiomis dienomis, šiuo Tridieniu švenčiame, primena mums meilės ir aukos pergalę. Šventųjų kankinių pavyzdys turi likti mums priešaky. Bet ne tik išskirtiniai atvejai. Kasdienės aukos kelias mūsų kunigystėje turi vesti į meilės pergalę. Meldžiame kartu – ir aš meldžiu už jus – Šventosios Dvasios pastiprinimo tame kasdieniame kelyje.

Dažnai šventimų liturgijoje arba pašvęstojo gyvenimo įžadų metu giedame giesmę „Nebijok, širdie, aukos“. Tegu mus ir šiandien tie žodžiai pastiprina. Kristus jau nuėjo tuo keliu į pergalę. Tegu jis, kiekvieną iš mūsų patepęs Šventąja Dvasia, stiprina nebijoti aukos ir veda į Jo pergalę.

Arkivyskupo Gintaro Grušo homilija
Krizmos šv. Mišios Vilniaus Arkikatedroje, 2024-03-28