Atsakymas vienas: nusiraminti.

Tikiu, kad dabar daugelis mylinčių tėvų išgyvena dėl to, kaip jaučiasi jų vaikai, manydami, kad per tuos mėnesius be mokyklos jie tapo atskirtais, vienišais tyleniais, neteko bendravimo įgūdžių ir jau nebežinos, kaip elgtis gyvenime.

Patirti didžiuliai nuostoliai, o vaikai suluošinti visam gyvenimui, skambėjo tokios ir panašios frazės iš neva ugdymo ekspertų ir kitų žinovų.

Nieko keisto, kad tėvai dabar nerimauja: kaip rugsėjį vaikas jausis? Gal nė nedrįs peržengti klasės slenksčio? Užmegzti pokalbio su suolo draugu? Nenulaikys rankoje rašiklio ir tekstą mokės rinkti tik kompiuteriu?

Mano atsakymas tėra vienas: vaikai jausis taip pat. Jie rėks, stumdysis, žais, mokysis, nesimokys, prieštaraus, verks, juoksis, tingės – ta pati mokykla su nesibaigiančiu chaosu, kaip ir buvo anksčiau.

Iš kur aš žinau? Nes po ilgo karantino ir pati birželį sugrįžau mokyti savo penktokų jau klasėje. Baisiai nerimavau, nenusakomai. Jau buvau įtikėjusi, kad per karantiną vaikai pavirto zombiais, kad jie tylės, nekalbės, neatsakinės į mano klausimus, norės tik lindėti kur nors kamputyje su savo telefonais.

O gal kaip tik euforiškai džiaugsis, kad vėl yra visi drauge, mato vieni kitus ir mokytojus.

Tą pirmąją dieną, vos įžengus į mokyklą, mane jau pasitiko klegesys (švelniai tariant), klasė tiesiog šurmuliavo, vaikai kalbėjosi, žaidė, valgė. Prasidėjus pamokai, jie elgėsi kaip ir iki karantino: apsimetė, kad negirdi skambučio, kai kurie neturėjo sąsiuvinių, skundėsi, kad uždaviau pernelyg daug namų darbų, plepėjo ir net neatrodė manęs pasiilgę (ir ko gi aš tikėjausi...). Per pertrauką kieme nulaužė medžio šaką, metė į langą kamuolį ir ištrypė žolę (fizinė energija liejosi per kraštus).

Tie, kurie nieko neveikė iki nuotolinio mokymo, nesimokė ir klasėje, o tie, kurie visada buvo pavyzdingi, tokie liko ir toliau. Niekas nepasikeitė, kartoju dar kartą.

Taigi, kaip paruošti mokyklai savo vaikus?

Jokiu būdu nekalbėti, kad štai, kaip dabar bus sunku, kaip visi atprato mokytis, neteko fizinės stiprybės ir šiaip nuovokos. Nieko panašaus neįvyko.

Ateina dar vienas rugsėjis, ir tiek. Nesureikšminkite to.

Kai kurie vaikai pasiilgo lakstyti su draugais per pertraukas kieme ir laužyti medžius, o kiti mieliau nori likti namuose ir mokytis vieni, tik su nuotoline mokytojo pagalba. Visa tai yra normalu. Mes esame skirtingi.

Ėjimas į mokyklą tėra tik vienas iš būdų mokytis. Arba nesimokyti.

Ėjimas į mokyklą yra bendravimas, draugystės, juokas ir visam gyvenimui išliekantys šviesūs prisiminimai. Arba patyčios, nuoskaudos ir sielos randai.

Kai buvau vaikas ir paauglė, labai nemėgau eiti į mokyklą. Bet suaugusi galiausiai į ją sugrįžau mokyti, kad kitiems būtų lengviau. Su atjauta, empatija, švelnumu.

Manau, tokia ir tėvų pareiga bei rūpestis: nereikia įtikinėti, kad ėjimas į mokyklą yra labai geras arba labai blogas dalykas. Vaikai tiesiog turi žinoti, kad jie sulauks palaikymo, kad ir kas nutiktų. Tai ir viskas.

Gintarė Pugačiauskaitė (lietuvių kalbos mokytoja, komunikacijos dėstytoja, žurnalistė)