Vis dėlto liaudyje sausis valstiečiams buvo piršlybų, vestuvių metas. Mūsų dienomis sumainyti žiedus tapo įprasta vasarą, bet ūkiškai gyvenę žmonės to anksčiau negalėjo sau leisti dėl darbų gausos. Tuo tarpu žiemą jų būdavo kur kas mažiau, tad žmonės šį laiką skirdavo lankymuisi vieni pas kitus, bendravimui, pramogoms. Taip ir megzdavosi naujų, būsimų šeimų saitai. Tai buvo gražus, prasmingas laikas. 

Dienos iki Užgavėnių buvo skirtos kiek atsikvėpti. Toks atokvėpis negalėdavo trukti labai ilgai. Atėjus pavasariui darbai vėl įtraukdavo nuo aušros iki pat sutemų. Laiko pramogoms ar šventėms nelikdavo.

Merginos ir moterys žiemą ausdavo, kraudavo kraitį. Reikia suprasti, kad valstiečių gyvenime buvo du svarbiausi tikslai – geras derlius, sėkmingai klestintis ūkis bei gausi, vaisinga šeima. Viskas turėjo klestėti visomis prasmėmis, gausa visur buvo svarbiausias laimės kriterijus. Tad ir vedyboms reikėjo tinkamai pasiruošti.

Po advento pasninkavimo žmonės imdavo sočiai valgyti, tad žiemos mėnesiai teikė džiaugsmą ir prie stalo. Iki gavėnios buvo galima kiek atsipalaiduoti, pasimėgauti mėsa. 

Nežinau, kodėl mūsų laikais ėmėme ir sugalvojome, kad sausis yra labai blogas mėnuo. Net atsirado terminas „mėlynasis pirmadienis“ – trečiasis sausio pirmadienis, laikomas neva liūdniausia metų diena. Tai yra visiškai dirbtinai sugalvotas dalykas, todėl meskime jį lauk. Anksčiau žmonės tokiu metu kaip tik džiaugdavosi, kad baigėsi advento pasninkas, kad iki pavasario darbų dar toli, vadinasi, galima tiesiog gyventi.

Gintarė Pugačiauskaitė (lietuvių kalbos mokytoja, komunikacijos dėstytoja, žurnalistė)