Mes savo gimimo nepasirenkame. Nenustatom jo aplinkybių, kada, kur, kam gimsime, nepasirenkame, kokioje epochoje mes gimsim ir kokius sunkumus mes išgyvensim. Bet, nežiūrint sunkumų, jei pasitikim Dievo Apvaizda, Dievas ateina ne tik mūsų paguosti, bet ir įsikūnijo mus išgelbėti. Kartu šiandien džiaugiamės su mūsų broliais ir seserimis Baltarusijos katalikais, kurie keletą mėnesių neturėję savo ganytojo, Minsko arkivyskupo, Baltarusijos Vyskupų Konferencijos pirmininko, šiandien vėl švenčia Kalėdas su savo ganytoju.
Dievo Apvaizda viską tvarko ir kviečia mus dalyvauti tame mums parengtame Dievo plane su džiaugsmais ir sunkumais. O mums reikia suvokti savo vaidmenį, į ką mes esame kiekvienas pašaukti šiame didžiajame plane. Dažnai sunku atpažinti tą Gerąją Naujieną mūsų gyvenimo šurmulyje, blogų naujienų apsuptyje. Šiandien tos blogos naujienos dažnai vadinamos aktualijomis. Pagalvojau, ką būtų pranešusi žydų Betliejaus miestelio žiniasklaida, jei tokia būtų buvusi, Kalėdų rytą. Kokios būtų antraštės? Gal „Okupacinė valdžia reikalauja naujai suskaičiuoti gyventojus, nepaisydama ekonominių sunkumų bei didelių spūsčių keliuose ir mūsų miestelyje“, arba gal „Politikai priverčia nėščias moteris ir visus vargšus ilgai ir sunkiai keliauti, kad galėtų juos suskaičiuoti, rengiant naują mokesčių įstatymą“. Arba „Surašymo pasekmė: daugelis atvykę į Betliejų liko be pastogės“, o gal „Piemenėliai nuteisti, kad naktį apleido savo bandą laukuose“. Bet manau, kad apie Jėzaus gimimą turbūt nebūtų žinios. Nes tai tik neturtinga šeima, atvykusi iš provincijos. Ir niekam turbūt nebuvo įdomu.
Šiandien, ne tik prisiskaičius įvairiausių aktualijų, bet ir patiriant realius gyvenimo sunkumus, ir mums gali tapti sunku atpažinti tą Gerąją Naujieną, kad Dievas tikrai yra su mumis. Dažnai mes jaučiame įvairių baimių, išgyvename nežinią dėl ateities, dėl likimo, patiriame nerimą. Todėl mums patiems reikia išgirsti angelų žodžius, kurie ne tik guodžia, bet ir moko. Pirmasis angelų žodis šiandienėje Evangelijoje yra „Nebijokite“. Šį angelų žodį girdime skaitiniuose, liturgijoje per visą Adventą. Pirmiausia angelas Gabrielius sako: „Nebijok Marija, tu radai malonę pas Dievą“ (Lk 1, 30). Vėliau sapne angelas sako: „Juozapai, Dovydo sūnau, nebijok parsivesti į namus savo žmonos Marijos, nes jos vaisius yra iš Šventosios Dvasios“ (Mt 1, 20). Ir šiąnakt angelai piemenėliams sako: „Nebijokite, štai aš skelbiu Jums didį džiaugsmą, kuris bus visai tautai“ (Lk 2, 10).
Bet angelų žodžiai – ne jų. Jie skelbia ne savo naujieną, o atneša Dievo žodį. Tai labai išryškėja prisikėlimo metu, kai moterys, atsiradusios prie tuščio kapo, pirmiausia sutinka angelą, kuris joms taria: „Jūs nebijokite“ ir po keleto minučių pats Jėzus joms apsireiškia ir joms taria: „Nebijokite, eikite, pasakykite mano broliams šią Gerąją Naujieną“ (plg. Mt 28, 10). Jėzus taip pat per visą savo mokymą dažnai apaštalams taria: „Nebijokite“ ir net moko, kad dangiškasis Tėvas suskaičiavęs visus jų galvos plaukus. „Tad nebijokite, ‒ sako jis jiems, ‒ jūs vertesni už daugybę žvirblių. Nebijokite tų, kurie žudo kūną, bet negali užmušti sielos. Nebijokite jų“ (plg. Mt 10, 28). Atradęs, pasivijęs apaštalus, sėdinčius valtyje, jiems sako: „Drąsos, tai aš, nebijokite“ (Mk 6, 50). Ir daugelį kitų kartų ši pamoka kartojama, kad apaštalai įtikėtų. Šventasis popiežius Jonas Paulius II, kurio šimtmetį nuo gimimo šiais metais šventėme, taip pat pradėjo savo pontifikatą žodžiais: „Nebijokite, atverkite duris Kristui“, ir atvykęs čia pas mus, į Lietuvą, tą pačią žinią skelbė Nepriklausomybės pradžioje.
Kad sugebėtume nebijoti, reikalinga pasitikėti. Pasitikėti angelo žodžiais, kaip padarė Marija, kaip darė Juozapas ir piemenėliai. Pasitikėti Dievo Žodžiu, įsikūnijusiu Žodžiu, kalbančiu šiandien mums per Šventojo Rašto žodžius. Pasitikėkime. Pasitikėjimas leidžia matyti tikėjimo akimis. Su tokiu tikėjimu piemenėliai ir išminčiai sugebėjo atpažinti ir užgimusį Dievo Sūnų – Izraelio karalių. Ir mes turime išmokti matyti savo gyvenimą tikėjimo akimis. Matyti gyvenimą ne per sensacingų aktualijų prizmę, bet atpažinti esminius dalykus ir juos atsijoti nuo praeinančių, kad ir linksmybę teikiančių dalykų.
Tikiuosi, kad daugeliui dabartinis krizės metas padėjo geriau atskirti šiuos esminius gyvenimo dalykus nuo tų, kurie praeina. Tą pačią žinią mums atnešė Jėzus, beveik prieš šimtą metų apsireiškęs šv. Faustinai čia, Vilniuje. Jis reikalavo, kad ji Juo pasitikėtų, ir vedė ją tuo keliu. Jis išmokino ją melstis ta trumpa malda „Jėzau, pasitikiu tavimi“. Tad nebijokite, pasitikėkite. Ir tada, kaip šiandienos Evangelijoje angelų choras gieda, bus „Garbė Dievui aukštybėse, o žemėje ramybė jo mylimiems žmonėms“.
Kai mes matome nuostabius Dievo darbus, iš dėkingumo natūraliai kyla mumyse garbinimo ir šlovinimo giesmė. Viešpats tikrai padarė mums didžių dalykų ateidamas ir įsikūnydamas, išlaisvindamas mus iš nuodėmės vergijos. Ir Jis teikia mums savo ramybę. Mes girdim tai Mišių metu: „Aš duodu jums ramybę, palieku jums savo ramybę.“ Bet kad ji pasiliktų su mumis, mes turime išlikti Jėzaus artumoje. Kalėdos mus į tai kviečia, kad pasiliktume prie prakartėlės namuose ar bažnyčioje, pasiliktume prie Jėzaus Dievo Žodyje ir per šias Kalėdas skirtume daugiau laiko paskaityti Dievo žodį ir jį apmąstyti. Leisti, kad jis įsiskverbtų į mūsų širdis ir suteiktų mums tą žadėtą ramybę. Pasilikti prie Jėzaus Eucharistijoje, bažnyčios tabernakulyje.
Jei mes sugebėsime pasilikti prie Jo, Jis pasiliks su mums ir teiks savo ramybę. Mes pasiliekam prie Jėzaus taip pat, kai tarnaujam savo artimui, ištiesiam ranką vargstančiam, padedam sergančiam. Šią naktį Viešpats mums taria: „Aš tikrai Jus myliu, aš ateinu ir pasilieku, kad Jūs turėtumėte mano ramybę ir būtumėt amžinai laimingi. Nebijokit, pasitikėkite manim“, ‒ sako Viešpats.
Arkivyskupo Gintaro Grušo pamokslas Kūčių vakaro piemenėlių šv. Mišiose 2020-12-24
