Būtent šiuo metu mane labai džiugina išskirtinai vienas sprendimas, kuriam pamatai Seime pakloti dar 2018-ais. Tai – nuo šių metų laisva lapkričio 2-oji, Vėlinių diena.

Prieš dvejus metus Seime Lietuvos lenkų rinkimų akcijos-Krikščioniškų šeimų sąjungos (LLRA-KŠS) frakcijos seniūnės pavaduotoja Vanda Kravčionok pristatė Darbo kodekso pataisas dėl Vėlinių šventės paskelbimo nedarbo diena. Buvo pastebėta, kad reikia sudaryti galimybes Lietuvos žmonėms puoselėti išskirtines mūsų kultūroje mirusiųjų pagerbimo tradicijas.

Kuo jos išskirtinės? Klysta kone visi Lietuvos žmonės, žvakutes ant artimųjų kapų uždegantys lapkričio 1 dieną. Iš tiesų tai daryti reikėtų lapkričio antrąją, per Vėlines. Ir tik nuo šių metų galima ištaisyti tokį nesusipratimą. 

Lapkričio 1-oji, noriu pabrėžti, savo svarba nėra menkesnė nei lapkričio 2-oji – anaiptol! Tiesiog šios dvi dienos turi skirtingą reikšmę. Tačiau reikėtų įsidėmėti viena – mirusiųjų atminimo ir pagerbimo diena yra Vėlinės, lapkričio 2 diena.

O lapkričio 1-ąją, Visų Šventųjų dieną, krikščionys būtinai turėtų minėti, tik ne su žvakutėmis kapinėse, o visiškai kitaip.

Lapkričio 1 dieną bažnyčia pagerbia visus Dievo šventuosius, taip pat ir tuos, kurių nekanonizavo. Tai šventė, kai reikia atsiminti šventųjų bendruomenėje esančius mirusiuosius, kurie dabar džiaugiasi amžinąja laime Dievo akivaizdoje.

Lapkričio 1-ąją reikėtų apsilankyti bažnyčioje, visiems drauge pasimelsti, pagalvoti apie šventuosius, taip pat ir apie šventuosius kankinius, tikint, kad dabar jie jaučia amžiną džiaugsmą ir laimę, kurią siunčia visiems, esantiems Dievo bendrystėje. Tuo pačiu šlovinti ir Dievo gerumą, nes būtent jis atsispindi šventųjų dorybėse, jų herojiškume.

Lapkričio pirmąją mes juk turime nuveikti labai didelį darbą: pirmiausia dar gerokai pagilinti savo tikėjimo žinias, apsilankyti bažnyčioje, pasiskaityti bibliją, pasidomėti visais šventaisiais, galiausiai išsivaduoti iš tos klaidingos miglos, kuri taip ilgai gaubė šią išskirtinės prasmės šventę ir sugrąžinti Visų Šventųjų dienos sakralumą.

Ir tik per Vėlines, lapkričio antrąją, pasidaliję krikščioniška meile bei sustiprėję, su šiluma ir šviesa širdyse, galime degti žvakeles tiems, kurie išėjo.

Šiemet jau prasmingai planuoju savo Vėlines, nes lapkričio 2-oji pagaliau yra laisvadienis. Nereikia slėpti, kad čia glūdi ir liūdnoji tendencija: metams bėgant, vis daugiau mano artimųjų atgula amžinojo poilsio. Man labai reikia laiko juos visus prisiminti, aplankyti, pasimelsti.

Gintarė Pugačiauskaitė (lietuvių kalbos mokytoja, komunikacijos dėstytoja, žurnalistė)