Aš noriu būti gera darbuotoja. Nesvarbu, kad turiu kelias darbovietes. Gera visur. Ir visiems.

Atrašyti į laiškus per 3 minutes; išmokyti vaikus kirčiuoti, struktūruoti rašinius, pažinti dalyvius, padalyvius, pusdalyvius; per naktį ištaisyti 120 rašinių; vesti pamokas, būrelius, konsultacijas, susirinkimus, seminarus, paskaitas; guosti kolegas, šluostyti mokinių ašaras.

Aš juk daug dirbu, sakau visiems. Ir nuo to virš mano galvos turi išryškėti aureolė ar karūna. Juk esu visiems labai naudinga, tokia pasišventusi. Ar ne?

Kol staiga suprantu, kad einu prieš savo tikėjimą.

Gal einate ir Jūs.

Aš kenkiu sau, nes persidirbu.

Išduodu Viešpatį, nes jis nori, kad pirmiausia būčiau sveika, o ne alinčiau savo kūną ir sielą besaikiu darbu.

Viešpaties noras visur ir visada yra ne tai, kad būtume paliegę ir pervargę nuo darbų. Jis teigia priešingai: nesirk! pasveik! visuomet būk sveikas! Nekrikščioniška kenkti savo sveikatai, nes pastaroji yra Dievo dovana.

Pripažinkime, kad dažniausiai dirbame iš labai savanaudiškų paskatų. Persidirbame, nes be jokių išlygų siekiame karjeros, garbės, pripažinimo, turtų, šlovės, prestižo, statuso visuomenėje.

Bet kaip nekrikščioniška dėl šių aistrų griauti savo sveikatą persidirbant!

Mes kenkiame savo kūnui ir griauname sielą, kai be galo pavydime, pykstame, liūdime, o persidirbimas be to neapsieina.

Mūsų, krikščionių, pareiga, yra duoti mintimis ir kūnui tai, kas geriausia: maisto, poilsio, saulės, tyro oro, giedrų minčių. Jei visą savo energiją ir laiką skiriame tik darbui, kūną ir sielą apleidžiame, o Viešpats nori tikrai ne to.

Džiaugtis gyvenimu, savo sveikata, nes sveikata reiškia galimybę veikti, kurti, tikėti, mylėti – toks paprastas ir neįtikėtinai nuostabus mūsų tikslas, kurį aš visai buvau pamiršusi.

Prisiminkime.

Pailsėkime.

Pasimelskime.

Gintarė Pugačiauskaitė (lietuvių kalbos mokytoja, komunikacijos dėstytoja, žurnalistė)