Bet aš kantriai, kaip ir mokiniams, paaiškinu: mokytojų labai trūksta, todėl dabar renkamės mes. Kriterijai, bent jau man, gan buitiški: mokykla turi būti arti namų, be to, noriu turėti patogų tvarkaraštį, nes turiu spėti ir kitus darbus nudirbti. Taip per dvejus metus mokykla „priartėjo“ prie mano namų durų: dirbu visai netoliese, trečiadieniais neturiu pamokų. Viskas puiku, tiesa? Nelabai.

Visada viena akimi dairausi: o gal atsiras dar kas nors geresnio? Situacija mokyklose drastiškai pasikeitusi. Jei anksčiau pedagogai vienoje įstaigoje dirbdavo metų metus ar net visą gyvenimą, dabar čia – begalinė kaita. Vaikai man sako: „Mokytojaaaaa, pasilikit, mes nenorim, kad vėl ateitų kas nors kitas“. Mokytojai čia pasirodo, čia jau dingsta.

Šiemet mokykloje, kurioje dirbu, vos po pirmosios pamokų savaitės išėjo lituanistė. Progimnazijoje, kurioje mokytojavau anksčiau, per metus pasikeitė bene 15 mokytojų. Dabartinėje, regis, net daugiau.

Mes su kolegėmis dažnai pasikalbame: neaišku, kiek dar dirbsime. Duok Dieve, iki mokslo metų pabaigos ištempti, sako viena. Kita mano, kad ir tiek per toli planuotis. O aš gyvenu šia diena.

Direktorė, priimdama mane į darbą, sakė: „Kaip norėčiau, kad čia ir įleistum šaknis“. Bet, man regis, toks dalykas šiuolaikinį jauną žmogų, juolab mokytoją, baugina. Mes dabar jau žinome savo vertę: mokyklos dėl mūsų konkuruoja, ir aš niekam nieko nežadu. Tik sau. Kad ir kur dirbčiau, visur mano darbo kokybė bus vienodai gera. Tačiau aš prisirišusi prie savo pašaukimo, ne prie mokyklos.

Mokytojų kaita pirmiausia turi būti gera pamoka mokyklų administracijoms. Šios turėtų mažiau vadovauti, daugiau bendradarbiauti.

Antra – tai SOS signalas visiems tėvams. Anokia paslaptis, kad mokytojai dažnai keičia darbus būtent dėl itin priekabių, maniakiškų tėvų, liepiančių savo vaikams slapta įrašinėti pamokas, vėliau perklausant jas namuose ir rengiantis dėl kas antro pedagogo ištarto žodžio lėkti į teismą. Tai tiesa, žinau ne vieną tokią istoriją.

Bet juk nėra neišsprendžiamų problemų, galėtų man patarti koks išminčius.

Kaip ir nėra nepakeičiamų mokyklų, atsakyčiau jam aš.

Ir dar kartą pridurčiau: mokytojų netrūksta. Mokykloms, mokiniams ir jų tėvams trūksta noro mokytojus išsaugoti.

Gintarė Pugačiauskaitė (lietuvių kalbos mokytoja, komunikacijos dėstytoja, žurnalistė)