Sunku patikėti, kaip mane pakeitė pandemija, kaip pakeitė atėjęs 30-metis. Nebijau parodyti ir pasakyti, kad man neįdomūs ilgalaikiai planai, svajonės ir fantazijos apie tai, kas kada nors (ne)bus.

Pastebiu toje pačioje posėdžių salėje sukrutusią mokytoją, kuri taip pat ima protestuoti prieš mums mėnesių mėnesiams į priekį lieptas suplanuoti pamokas.

Tai nereiškia, kad mes nerūpestingos. Aš darau viską, kad tik mano šiandiena būtų kuo geresnė. Neatsakinga yra gaišti savo dabarties laiką dalykams, kurie turbūt niekada neįvyks. Arba įvyks kitaip, dar geriau, netikėtai.

Aš noriu gyventi. Ne planuoti, o gyventi.

Nejau karantinas mūsų neišmokė bent kiek pristabdyti, mėgautis šia akimirka?

Ne. Matau, kad nė velnio.

Vadinasi, turėsime dar vieną karantiną.

Šįkart aš žiūriu į viską filosofiškai. Dar vienas karantinas bus, nes dabar mes darome viską, kad vėl grįžtume į pradinę stadiją. Kad tik viskas būtų, kaip buvę.

Mes nieko neišmokome.

Jei iki karantino marinavomės mokyklos klasėse nuo ryto iki 15 valandos, žūtbūt vėl viskas turi būti taip pat. Kuo greičiau grįšime prie to, kas buvo anksčiau, tuo didesne sėkme tai laikysime. Mokyklos vadovybė irgi tik ir kalba, kad netrukus viskas pasibaigs ir gyvensime, kaip gyvenę. Na, kad jau tik niekas nepasikeistų...

Ir taip, labai didelė tikimybė, kad spalio mėnesį vėl bus paskelbtas karantinas. Čia aš nejuokauju. 

Tad, jei jau kažkas taip mėgsta planuoti, gali rašyti skirtingus scenarijus. A, B ir C. Visiems atvejams. O aš tuo laiku turiu ir ką geresnio veikti.

Gyventi.

Dabar.

Gintarė Pugačiauskaitė (lietuvių kalbos mokytoja, komunikacijos dėstytoja, žurnalistė)