Moksleiviai vėl bus sukemšami atgal į mokyklas, nors koronaviruso atvejų mūsų šalyje pastaruoju metu tik daugėja. Siaubinga, tačiau mane gąsdina visai kiti dalykai.

Visa nuotolinio mokymo bazė, elektroniniai ištekliai ir sistemos, kurie jau buvo sukurti karantino metu, nueis niekais. Mes vėl numetame šalin puikią galimybę sukurti XXI amžiaus mokyklą, ir grįžtame prie stumdymosi klasėse bei senų vadovėlių skaitymo. (Ir dalijimosi koronavirusu. Tik pagalvokite, kaip sėkmingai jis plis perpildytose uždarose patalpose, šaltajam metų laikui prasidėjus).

Kol šalyje buvo paskelbtas karantinas, švietimo sistema turėjo gerą spyrį į skaudžią vietą ir privalėjo kaip reikiant paaugti. Pagaliau buvo sukurti elektroniniai mokymosi ištekliai, ugdymo procesas vyko išmaniai. Pamokos, testai, kontroliniai darbai, įsivertinimo sistemos – viskas persikėlė į elektroninę erdvę.

Mokiniams keliais piršto paspaudimais tapo pasiekiami pamokų vaizdo įrašai, edukaciniai žaidimai, virtualios ekskursijos, konsultacijos su mokytojais.

Sukurta tokių galimybių ir ugdymo metodų, apie kuriuos sėdėdamas klasėje nė sapnuote nesusapnuosi.

O dabar vėl – sugrįžkime atgal ir viską pamirškime.

Negana to, ugdymo įstaigos išeis iš proto, bandydamos laikytis nurodytų higienos reikalavimų. Prisiminkite, kas vyko mokyklose per karščius pernai birželį: visi kaito, alpo ir negalėjo nieko nuveikti. Nors, žinoma, higienos reikalavimai juk nurodo, kokia temperatūra turi būti klasėse. Bet mokyklos nėra pajėgios užtikrinti tokių dalykų.

Negalės ir dabar.

Sostinės ir kitų didžiųjų Lietuvos miestų mokyklose kai kur mokosi ne šimtai, bet tūkstančiai mokinių. Dar vaikų, paauglių, nevaldomų ir lygiai taip pat neįgijusių jokių tinkamos higienos įgūdžių. Mokinių, kurie į mokyklą važiuos piko metu, perpildytu viešuoju transportu, o paskui, po pamokų, dar pasklis į būrelius ir kitus edukacinius užsiėmimus.

Tėvai ves į mokyklą sergančius vaikus, nes juk darbas jiems svarbiausia. Jų manymu, mokykla turi ne tik mokyti, bet ir gydyti. Niekas nepamatuos temperatūros kiekvienam atvykstančiam, nes tai tiesiog neįmanoma.

Jei susirgs mokytojas, jis vis tiek bus raginamas eiti į darbą, nes mokykloms ir taip trūksta pedagogų, pavaduoti nėra kam.

Tad mokytojai it jūroje blaškomi laivai vaikščios iš kabineto į kabinetą, o per pertraukas dar, žinoma, privalės užtikrinti tinkamą mokinių judėjimą, tvarką ir higieną mokyklos koridoriuose bei valgykloje. Jau esu nusiteikusi, kad ateinančius 10 mėnesių gyvensiu nė nepietavusi.

Bet eisiu mokyti, nes turiu vilties. Gal dar bus taip, kaip jau buvo.

Žinote, pripažinsiu, kad šį pavasarį aš pagaliau iš tiesų jaučiausi mokytoja. Ne zoologijos sodo prižiūrėtoja, ne policininkė ar kokia sargybinė. Rengiau ugdymo turinį, filmavau pamokas, vedžiau nuotolines konsultacijas. Visa energija buvo skirta mokymui.

O grįžimas į mokyklą mokytojui reiškia tik vieną dalyką – mokyti neliks laiko. Nes reikės tildyti triukšmaujančius, rinkti mokinių telefonus, žiūrėti, kad vaikai per pamokas nevalgytų, nesimuštų, nenugriūtų; gaudyti bėgančius iš pamokų; gaudyti bėgiojančius koridoriuje. Spręsti nesibaigiančias patyčių, keiksmažodžių problemas. Atiminėti elektronines cigaretes.

Kaip nors išgyventi toje baubiančioje minioje.

Išgyventi koronavirusą.

Vaikams jis ne toks pavojingas, o mokytojams, kurių dauguma jau vyresnio amžiaus, gali baigtis ir liūdniau.

Bent jau šiemet turėtume nešvęsti Rugsėjo pirmosios. Kam tie pertekliniai renginiai, kai pasaulis serga? Nevaldomos minios žmonių stumdysis gėlių parduotuvėse, paskui mokyklose.

Kita vertus, čia vėl galioja man nesuvokiami dvigubi standartai. Daugelis pasiuto, kai Lukiškių aikštėje buvo įrengtas paplūdimys, kuris nedera su istorine ir memorialine jos reikšme. Bet rugsėjo pirmoji, kuri yra Antrojo pasaulinio karo pradžios diena, vis dar sėkmingai ir laimingai švenčiama visose mokyklose.

Bet gal ir prasminga.

Nes šiemet mokytojai tikrai išeis tarsi į karą.

Gintarė Pugačiauskaitė (lietuvių kalbos mokytoja, komunikacijos dėstytoja, žurnalistė)