Kiekvienas iš mūsų, esant normalioms sąlygoms, realybę patiriame tarsi du skirtingi žmonės. Vienas yra dabarties akimirkoje, kitas – ateityje.

Pateiksiu paprastą pavyzdį. Įsivaizduokite situaciją: rytoj Jums labai anksti reikia keltis į darbą, jau vėloka, turėtumėte lovoje dešimtą sapną sapnuoti, tačiau lauke – pats vidurvasario įkarštis: šėlsta žiogai, plevena šiltas vėjelis, balkone laukia butelis vyno.

„Dabarties aš“ sako: „Nagi, pasimėgauk, pasiklausyk garsų, paskanauk gėrimo, greit subjurus orai, ateis ruduo, gal daugiau nebus tokios progos“.

Tuo tarpu „ateities aš“, asmenybės dalis, kuri projektuoja būsimojo laiko viziją, bando paprotinti: „Tučtuojau marš miegoti, rytoj bus labai sunku keltis, o darbe išvis nepavyks susikaupti ir tinkamai atlikti užduočių“.

Turbūt nė nepastebite, bet tokia kova tarp dviejų „aš“ vyksta nuolat. Kartais laimi „dabarties aš“ ir Jūs liekate balkone iki paryčių, nors ir žinote, kad teks anksti keltis; kartais viršų paima „ateities aš“ – tuomet Jūs klusniai tipenate į lovą.

Šie du nenuilstamai kovojantys „aš“ iš esmės ir modeliuoja mūsų pasirinkimus.

„Dabarties aš“ sako: „Valgyk šį gabalą torto, juk jis tiesiog tirpsta burnoje, žinai, kad jo nori, mėgaukis“; „ateities aš“ prieštarauja: „Juk planavai po mėnesio sverti trimis kilogramais mažiau“.

„Dabarties aš“ tikina imti ir pirkti taip geidžiamas tris poras batų, o „ateities aš“ šaltai atitaria, kad mėnesio pabaigoje šitaip neliks pinigų nei makaronams.

„Dabarties aš“ šaukia, kad verta eiti į pasimatymą su nepažįstamu gražuoliu, „ateities aš“ gąsdina, jog po tokios avantiūros ilgus mėnesius gali tekti gydytis sudaužytą širdį.

„Dabarties aš“ skatina penktadienį mesti visus darbus ir važiuoti prie ežero, „ateities aš“ atkakliai atkalbinėja, nes pirmadienį lauks dvigubai daugiau užduočių.

„Dabarties aš“ nori tysoti išsipleikęs ant sofos, „ateities aš“ rėkia, kad juk reikia imti sportuoti, sveikiau gyventi ir per tris mėnesius užsitikrinti gerą fizinę formą.

Galima tęsti ir tęsti iki begalybės.

Tačiau kartais viskas ima ir pasikeičia. Mus valdyti ima tik vienas iš dviejų „aš“. Taip atsitinka po lemtingų gyvenimo lūžių, ribinių patirčių.

Pavyzdžiui, kraupią avariją išgyvenęs žmogus staiga nusprendžia gyventi tik šia akimirka, jo „ateities aš“ tarsi išnyksta. Suvokus būties laikinumą, labai lengva užmigdyti, nutildyti tą asmenybės pusę, kuri galvoja ateitį, nes mums atrodo, kad ateities gali ir nebūti.

Labai įdomi situacija susiklostė koronaviruso pandemijos metu. Žmonija tarsi susiskaldė į dvi stovyklas: vieni gyvena tik šia akimirka, nes mano, jog ateitis per daug miglota, neaiški, gali vėl ištikti kas nors nenumatyto, net mirtino. Gyvenimo laikinumo ir trapumo pajautimas išaugino „dabarties aš“. Tokie žmonės dabar mėgaujasi maistu, pirkiniais, nevaržomu laisvalaikiu ir visiškai nenuogąstauja dėl to, kas bus.

Kiti, priešingai, ėmė nenumaldomai projektuoti ateitį: taupyti pinigus, kaupti atsargas, ruoštis blogiausiam scenarijui. Dabartis šiems žmonėms tapo tik fonu, pasiruošimo laiku, o visa esmė slypi ateityje, kuriai reikia kuo geriau pasirengti, apsirūpinti.

Paradoksalu, tačiau psichologinę sveikatą ir stabilumą užtikrinti gali būtent tie du nuolat besigrumiantys „aš“. Tik taip mūsų gyvenime išlieka harmonija. Vos kuriam nors ėmus labiau dominuoti, prieiname kraštutinumus: arba negebame pasiruošti ateičiai, arba nemokame mėgautis dabartimi.

Ką daryti? Įsiklausykite. Tikriausiai „dabarties aš“ Jums liepia toliau maloniai skaitinėti tekstus internete, o „ateities aš“ primena, kad reikia dirbti, nes rytoj sulauksite piktų vadovo nusiskundimų.

Vadinasi, viskas Jums gerai. 

Gintarė Pugačiauskaitė (lietuvių kalbos mokytoja, komunikacijos dėstytoja, žurnalistė)