Ir nors mano brolis, Vilniaus universiteto studentas, jau žino, kad rugsėjį grįš į auditoriją, mes, mokytojai, kol kas tik audžiame scenarijus, kas laukia.
Štai galimi variantai:
1. Pamokos vyksta mokykloje
Tiesiog rugsėjį visi vėl stumdosi klasėse, o nuotolinio mokymo(si) sistemos pamatai pamirštami ir sugriūva.
Ką mes bandome apgauti, sakydami, kad plėtosime nuotolinio mokymo(si) sistemą net ir tuo atveju, jei pamokos vyks, kaip įprasta? Viso, kas buvo sukurta per šį laiką (virtualių mokymo(si) išteklių), bus vėl griebiamasi tik tada, jei ateis antroji viruso banga ir karantinas pasikartos.
2. Pamokos vyksta nuotoliniu būdu
Tikėtina, kad rugsėjį toliau mokysimės pasitelkę elektronines priemones – kai kurios mokyklos per vasarą pasiryžo diegti naujas virtualias mokymo(si) aplinkas ir įrankius.
3. Mokymas(is) tampa kombinuotu
Tai reiškia, kad dalį laiko mokiniai eina į klases, pavyzdžiui, tik tam tikromis savaitės dienomis, o likusį laiką mokosi nuotoliniu būdu.
Mano, pedagogės, vertinimu, tokia metodika leidžia tobulinti visavertę šiuolaikinio ugdymo koncepciją. Mokinys dalį žinių gauna klasėje, socializuojasi, tačiau tuo pačiu turi pakankamai laiko savarankiškam mokymuisi ir atranda unikalų savo mokymosi stilių.
Nes, patikėkite, didžiausia problema šalyje yra būtent tai, kad vaikai ir jaunimas tiesiog nemoka mokytis, nežino, kaip būtent jie geriausiai įsimena informaciją, kada yra jų aktyvumo pikas.
Ne kiekvienas penkias dienas per savaitę gali išbūti ir kitų apsuptyje. Mokiniai tiesiog pervargsta nuo triukšmo ir buvimo žmonių būryje (kai kuriose mokyklose mokosi daugiau nei tūkstantis mokinių!), o ne nuo paties mokymo(si) proceso.
4. Nevyksta niekas arba vyksta chaosas
Gali nutikti ir taip, kad mokyklos tiesiog plauks paviršiumi, nesiimdamos nieko konkretaus, nes juk virusas, neaišku, kaip bus, daug nežinios. Kai kurie gal rimtai griebsis mokymo, kad ir kokiu būdu jis vyks, o kiti neišvengiamai tik pasyviai apsimes dirbantys, prisidengę sudėtinga pandemijos situacija.
Apie šį, ketvirtąjį scenarijų, nutyli net Švietimo, mokslo ir sporto ministerija. Tačiau jis, mano manymu, labai tikėtinas. Netgi ir realus, kai kur jau vykęs pavasarį ir birželio mėnesį.
Tiesiog kol nėra aiškių gairių ir nurodymų, ką daryti, visi griebiasi bet ko arba nieko. Dabar mokytojai jau išėjo atostogauti ir tikrai nesiruošia tam, kas bus rugsėjį. O ruoštis reikia.
Žinoma, mokytojai skundžiasi, kad pavargo ir jiems reikia atostogų. Bet ir čia problema ta pati: negebama pasiskirstyti darbo krūvio arba pasirenkamos prastos darbo metodikos.
Tad ką mums visiems sąžiningai reikia atlikti? Dirbti su savimi, gilinti mokymo įgūdžius virtualioje aplinkoje, nes antraip gyvensime ketvirtuoju scenarijumi, kuris apniks visus kaip vangumo ir pasyvumo virusas, susargdinantis smegenis ir dvasią. O tai juk dar baisiau nei koronavirusas.
Gintarė Pugačiauskaitė (lietuvių kalbos mokytoja, komunikacijos dėstytoja, žurnalistė)
