Galime sakyti, kad modernieji laikai atnešė naujovių, įliejo tam tikrų transformacijų, tačiau čia tik apsigautume – kuo toliau, tuo labiau Europa skursta ir tampa svetima pačia sau. Europos Sąjunga kaip politinis konstruktas pasiūlė piliečiams naujas vertybes, bet jos taip ir liko išskydusios, neaiškios.

Šiemet minime šventojo Jono Pauliaus II metus, ir aš ėmiau svarstyti – kodėl Europa tolsta nuo savo katalikiškųjų šaknų? Prisiminkime, kaip viskas prasidėjo, ir kas esame iš tiesų.

Šventasis Sostas ir šiuolaikinė Europa yra neatsiejami. Būtent Jono Pauliaus II darbai lėmė, kad Šventasis Sostas ėmė veikti Europos integracijos procesus, įgalinant pirmiausia pasauliečius, kuriant prasmės sampratą, tikint, kad socialinis veiksmas yra būtinas veiksmas, auka Dievui.

Jono Pauliaus II dėka Šventasis Sostas mezgė tarptautinius, diplomatinius santykius, manant, kad tik suvienyta Europa gali gyvuoti sėkmingai, todėl reikia pakilti virš bet kokių nesutarimų, susiskaldymo.

Ypač ženkli, jautri ir reikalinga buvo popiežiaus parama Lenkijos tikintiesiems. 1979 metų birželį Jonas Paulius II savo kelionėje aplankė Lenkiją ir sutraukė tokias minias žmonių, kokių niekada nebuvo suburta per visą šalies istoriją, suteikdamas žmonėms neįkainojamos drąsos, vilties, stiprybės. Jonas Paulius II pasisakė prieš bet kokias prievartos struktūras ir įkvėpė vilties sudėtingu politiniu laikotarpiu.

Kaip jau minėjau, Jonas Paulius II matė Europą kaip vieningą, tačiau nesupraskite tiesiogiai – dabartinė Europa neatitinka šio jo siekio. Popiežius visuomet pabrėžė vertybiškąją žmogaus būties esmę, kai katalikiškasis paveldas ir tradicija sujungia žmones dėl dvasinės gerovės, o ne dėl vartotojiškų ar kitų politinių tikslų.

Jonas Paulius II pabrėžė, kad Europai neužtenka žinoti, jog ji kažkada buvo katalikiška ar susiformavo šiuo pagrindu. Jis tikino, kad turime rūpintis „ateities katalikybe“, ir štai ko mums dabar labiausiai trūksta. Europos misija visada ir turėjo būti tikėjimo tęstinumo garantija.

O kokį branduolį turi šiuolaikinė Europa? Kokia jos tradicija? Nors susiformavo kaip katalikiškoji idėja, Europa šiuo metu užpildyta svetimų įtakų turiniu, materiali, vartotojiška ir nunykusi. Atmetusi savo religinį pagrindą, Europa iš esmės nesukuria tam jokio pakaitalo ir tuo pačiu šitaip praranda savo ateitį.

Artėja rinkimai, ir mes, Lietuva, kaip Europos dalis, galime žengti vienintelį įmanomą teisingą žingsnį – grąžinti kuo daugiau tikėjimo sau ir visiems europiečiams.

Pirmiausia mums reikia ryšio su šeima, kuri ir yra svarbiausia, glaudžiausia erdvė religinių vertybių perdavimui. Tuomet – priartėjimo prie Dievo per socialinio teisingumo kūrimą, nes, kaip manė Jonas Paulius II, prasminga veikla visuomenės naudai yra auka Dievui.

Gintarė Pugačiauskaitė (portalo l24.lt korespondentė, lietuvių kalbos mokytoja, komunikacijos dėstytoja)