2016 metais savo tekste „Žaidos, kurias palieka mokykla“ rašiau: „Didžiausios pasaulio kompanijos savo darbuotojams suteikia galimybę dirbti iš namų, programuotojai nė neatsikėlę iš lovos išmaniųjų įrenginių pagalba kuria stulbinančias inovacijas; disertacijos, magistro darbai parašomi taip pat namuose, tačiau vargšams mokiniams tam, kad sužinotų, kiek yra 2+2, dar vis tenka kasdien priešaušriu atsikelti ir kulniuoti į mokyklą“.

Man atrodė absurdiška, kad šiais laikais, kai viskas įmanoma kompiuterio ar telefono pagalba, mokiniai dar kėpso klasėse su senais vadovėliais ir dar senesniais mokytojais.

Tiesa, kai 2016 metais paskelbiau, kad mokyklas reikia uždaryti ir modeliuoti mokymą(si) nuotoliniu būdu, daugelis pyko ir purkštavo.

Na, o ką pasakysite dabar?

Mokyklos uždarytos, o mokytis nėra kaip.

Mokytojai ir mokyklų vadovai pasimetę, kuriamas visiškai padrikas, niekam tikęs nuotolinio ugdymo turinys. Mokytojai, kas ką radęs, drebia bet kokias nuorodas iš interneto, nemoka naudotis švietimo platformomis, išvis nesuvokia, kaip tas nuotolinis mokymas vyksta.

Universitetuose, kolegijose situacija kur kas geresnė, nes aukštosios mokyklos jau seniai sudarė studentams galimybę dirbti savarankiškai, nelaikė jų auditorijose it kalėjimuose. Čia jau sukurti puslapiai su reikiama, kruopščiai atrinkta medžiaga, užduotimis. Dėstytojai moka vesti paskaitas, seminarus nuotoliniu būdu. Studentams irgi seniai aišku, kad darbas gali būti ne vien auditorinis.

Iš kur aš čia taip viską žinau? Nes pati dirbu ir mokykloje, ir kolegijoje, be to, turiu studentą brolį. Pati studijavau net 7 metus. Ir prieš aukštąsias mokyklas lenkiu galvą, rimtai, jos išties gyvena vienu ritmu su visu pasauliu. Nuotolinis mokymas joms – visai ne iššūkis. Tai dalykas, kuris jau seniai priimtas kaip natūrali, neatskiriama akademinio ugdymo dalis. 

Yra ir daugiau sėkmės istorijų. Visa laimė, kad portalas l24 jau seniai puikiai prisitaikęs prie nuotolinio darbo. Susikūręs 2013 metais, darbuotojams iškart pasiūlė tokią galimybę: dirbti gali, kur tau patogu. Jau 7 metus labai produktyviai rašome iš namų ir kitiems galime pasakyti tik tiek – seniai reikėjo lygiuotis į mus! 

Taigi aš dabar laužau galvą tik dėl mokyklų. 

2016 metais teigiau: „Kai klesti išmaniosios technologijos, kompiuteriai, internetas, kai pasaulis veriasi paspaudus mygtuką ar pirštu perbraukus ekraną, negi vis dar privalu eiti į pamoką, atsisėsti į kietą suolą ir atsiversti bent dešimties metų senumo vadovėlį?“ .

Taip, tai buvo privalu prieš šimtą metų, privalu prieš kelerius metus ir būtų privalu dabar, jei ne koronavirusas.

Jau prieš 4 metus numačiau labai perspektyvią viziją, kuri sulaukė tik kritikos. Žmonės, kiek dabar Jūsų pačių vaikams kainuoja tokios klaidos???

Gintarė Pugačiauskaitė (lietuvių kalbos mokytoja, komunikacijos dėstytoja, žurnalistė)