Jokios pompastikos, tik ramybė, tikrumas, namų jaukumas. Tokios akimirkos ateina ir praeina. O šią man norėjosi sučiuopti, įprasminti.

Jis paklausė. Aš pasakiau TAIP. Bet, turiu omeny, tiktai taip. Tada. Tame jaukume.

Pripažinsiu, tuo metu man norėjosi net neišslenkant iš lovos ir megztinio šilumos pateikti prašymą internetu ir tapti žmona. Neiti, nepirkti, nesimatuoti, nesipuošti, nevažiuoti, nematyti... Tiesiog būti. Čia ir dabar.

Betgi negalima, jokiu būdu.

Santuoka pas mus vis dar yra susijusi su popieriais, parašais ir nejaukiais biurokratinių įstaigų koridoriais, laukimu, terminais, procedūromis. Ir nesibaigiančiomis išlaidomis, be abejonės.

Juk neturiu teisės susituokti avėdama šlepetėmis, kaip čia taip.

Aš nenoriu su niekuo dalytis savo santuokos momentais, nes ne veltui tai yra dviejų žmonių sąjunga. Man reikia jo, reikia mūsų namų. Tai turi būti tas momentas, kai aš nenoriu kalbėti, nenoriu rašyti, nenoriu kitų matyti, noriu tik visa širdimi jausti, tyloje, mūsų erdvėje. Tik su juo. Jokios ponios iš metrikacijos skyriaus su popieriais, o siaube, ne.

Nenoriu galvoti, kuo rengtis, kaip važiuoti. Nekenčiu šitų buitinių, pilkų žemiškų detalių.

Tas momentas buvo, ir jis praėjo. Nesakau, kad jau nebenoriu ištekėti, aš visai ne apie tai, bet žinau, kad tai turėjo būti tada, tą vakarą. Ir jo daugiau jau nebebus.

Aš esu jausmų žmogus ir man iki širdies gelmių svarbu visiškai sugerti į save tai, kas vyksta. Su eilėraščiais, prieblandos bei meilės pilname kambaryje, tai turėjo įvykti tik tada. Tada tai įvyko manyje.

Bet ne.

Neįvyko, nes neįmanoma. Nes meilės nepakanka.

Reikia prašymų, reikia laukti, reikia kitų žmonių.

O man čia tik mat – meilė, jaukumas, poezija, lietus, namai...

Gintarė Pugačiauskaitė