Lietuvių kalbos žodynas pateikia tokį paaiškinimą: „Motyvacija – (pranc. motivation) psichol.: 1. elgesio, veiksmų, veiklos skatinimo procesas, kurį sukelia įvairūs motyvai ar jų visuma; 2. psichoanalizės sąvoka: vidiniai veiksniai, nesąmoningi troškimai, nerealizuoti tikslai, lemiantys žmogaus elgesį, veiklą; 3. Sport. visuma motyvų, lemiančių sportininko aktyvumą siekiant užsibrėžto tikslo per pratybas ir varžybas.“
Akivaizdu, kad motyvacija apima kelias pakopas: aiškiai matomus veiksmus ir jų rezultatus, tačiau taip pat ir sunkiai paaiškinamus, vidinius žmogaus pasąmonės klodus bei turinius. Labai lengva pamatuoti ir įvertinti tai, ką jau esame atlikę, tačiau esminis klausimas gali būti: o kas skatina mus visa tai daryti? Kokia vidiniai impulsai, norai ir siekiai lemia, kad elgiamės vienaip ar kitaip? Štai kur slypi pagrindinė motyvacijos sąvokos gelmė, problema ir žavesys tuo pačiu.
Gyvename XXI amžiuje, kur viskas nuolat kinta, mainosi, auga, klesti jaunystės, darboholizmo kultas. Tokiais laikais išlaikyti motyvaciją labai sunku. Tačiau nereikia savęs barti, uiti ir engti, jeigu tos motyvacijos lyg ir nesijaučia. Kasdien, kai man nesinori imtis vienos ar kitos veiklos, aš pirmiausiai sustoju ir paklausiu savęs: o ko aš noriu? Ko trokštu? Juk motyvacija yra labai glaudžiai susijusi su mūsų poreikių tenkinimu.
Ne veltui vienas garsiausių motyvacijos aiškinimo teoretikų Abraham Harold Maslow išskyrė penkias žmogų motyvuojančių poreikių grupes: fiziologinius (maisto, miego, aktyvumo, malonumų, seksualinius), saugumo (taikos, tvarkos, teisių, paramos), meilės (būti mylimam, jausti ryšį su kitais žmonėmis), prestižo (pripažinimo, reikšmingumo, perspektyvos, socialinės padėties) ir savirealizacijos (gabumų realizacija, pasitikėjimas savimi, sėkmė, talentai) ir teigė, kad žmogaus motyvaciją lemia poreikių patenkinimo nuoseklumas.
Motyvacija man yra išgrynintas koks nors mano noras ar poreikis + aiškiai žinomas būdas, kaip to pasieksiu + rezultato vizualizacija. Pavyzdžiui, kasdien einu į darbą, nes tai padeda man uždirbti pinigų, o jais galiu patenkinti savo esmingiausius poreikius (nusipirkti maisto, drabužių, sumokėti mokesčius) bei pradžiuginti šeimą. Kai nesinori ryte kojos kelti iš lovos, pagalvoju, kaip dar kurį laiką padirbėsiu, o paskui su šeima vyksiu atostogauti, kokie laimingi bus mano tėvai, brolis, ir kaipmat jaučiu plūstant motyvaciją.
Vadinasi, čia susilieja ne tik baziniai poreikiai, bet ir meilės, saugumo, pripažinimo poreikiai, nes man reikia ne tik pavalgyti, bet ir emocinių dalykų: aš noriu, kad šeima manimi didžiuotųsi, kad jausčiausi užtikrinta.
Esu šeimos žmogus, todėl mane motyvuoja ir svetimų poreikių tenkinimas: pavyzdžiui, kiekvieną pirmadienio rytą, keldamasi į darbą, pagalvoju, kokia bus laiminga mano mama, kai gavusi atlyginimą nupirksiu jai kulinarijos knygų, kurias ji tiesiog dievina. Man motyvacija nėra vien tai, ko noriu aš, bet ir ko nori mano mylimi žmonės. Drąsiai galiu teigti, kad egoizmas žmogų gali motyvuoti labai trumpai, o daugiausiai pasiekia tie, kurie veikia altruistiškai dėl kitų.
Labai vertinu ir darbe išgirstas padėkas iš kolegų, vadovų. Man gera žinoti, kad vienas ar kitas darbas, kurį atlikau, nelieka nepastebėtas. Vien jau paprastas „ačiū, tu labai padėjai“, gerokai padidina mano motyvaciją bet kokiai veiklai. Manau, mums visiems trūksta prasmingumo darbe jausmo. Tarsi sukamės kasdien rate, kažką veikdami, bet kartais nesuprantame, kokia iš to nauda, kam to reikia, kaip tai prisideda prie kokios nors svarbesnio tikslo? Man prasmingumo darbe jausmą suteikia tai, kad dirbu mokykloje, kur kasdien bruzda vaikai, paaugliai. Mano darbas, sprendimai ir veiksmai lemia jų mokymosi pasiekimus.
Tiesa, kartais patiriu ir vidinį konfliktą. Tarkim, namuose išplaunu grindis, nes tikiuosi, kad merginos, su kuriomis nuomojamės butą, dėl to bus laimingos. Tačiau jos, būna, mano triūso nė nepastebi. Tada viduje išgyvenu tikrą prieštarų laviną, kuriam laikui visiškai sutrikdančią mano motyvacijos sistemą. Viena vertus, esu patenkinta savimi (juk išploviau grindis), bet tuo pačiu pykstu ant draugių, nes jos neįvertino mano triūso. Būna, tiek įpykstu, kad nusprendžiu daugiau niekada nesiimti jokių buities darbų. Ką reikia daryti tada? Manau, pirmiausia – tiesiog gerai pailsėti. Tai būtina kalbant apie motyvaciją bet kokiu aspektu. Motyvacija yra tam tikra įtampos būsena, kai mes kažko siekiame, norime, dirbame, tarsi vidujai degame, tad labai svarbu ir leisti sau atsipalaiduoti.
Dar vienas motyvacija svarbus veiksnys yra savianalizė, savęs pažinimas. Kadangi mūsų veiksmus dažnai lemia neįsisąmoninti vidiniai motyvai, kartais nė nesuprantame, kodėl pasielgėme vienaip ar kitaip.
Kiekvienas žmogus gali būti motyvuotas, tereikia keleto dalykų: suprasti, kas tau svarbiausia (kokius poreikius nori patenkinti?), retkarčiais gerai pailsėti ir apsupti save žmonėmis, kurie gali padrąsinti, palaikyti, paskatinti, pagirti.
Gintarė Pugačiauskaitė
