O jei dirbčiau mažiau? Susimažinčiau krūvį? Keliu sau bailiai tokius klausimus, kai žiūrėdama į veidrodį matau ne save, o juodumą po akimis, nusvirusius lūpų kampučius, pilką odą. Bet juk negaliu: už ką tada pirksiu kaukes veidui, vitaminus, kurie iš nusibaigusio zombio mane vėl pavers žmogumi?

Užburtas ratas, visiškai. Bet reikia stoti į akistatą. Kai daug dirbi, daug ir išleidi, nes reikia visokių priemonių, kurios padeda atsistatyti organizmui, kosmetikos, dalykinių drabužių nesibaigiančioms darbo dienoms. O savaitgaliams perku knygas, žurnalus, druską voniai, pledus, chalatus, kelialapius į SPA, vis svajodama, kaip pailsėsiu. Viskas taip kažkur ir dulksta...

Bet nuo svajonių – prie aiškių skaičių:

būsto nuoma – 200 eurų, transportas – 50 eurų, internetas – 10 eurų, blakstienų, antakių, plaukų, nagų priežiūra – 100 eurų, drabužiai – 60 eurų, vitaminai, vaistai – 40 eurų, higienos, grožio priemonės ir buitinė chemija namams – 80 eurų, knygos, žurnalai, kiti periodiniai leidiniai – 50 eurų, maistas ir gėrimai... čia jau be skaičiaus. Kažkodėl niekada tiksliai nesu suskaičiavusi, kiek išleidžiu maistui ir gėrimams. Būna daug, būna mažai. 

Dabar trumpa detalizacija: kadangi kasdien einu į darbą, kur mane supa žmonės (mokiniai), turiu atrodyti pavyzdingai: švari, pasitempusi, susitvarkiusi, gaivi. Tam reikia ne tik kosmetikos, kvepalų, bet ir tinkamų man, kaip mokytojai, elegantiškų drabužių, batų, tvarkingos šukuosenos, skoningų papuošalų.

Esu lituanistė, tad skaitau naujausią literatūrą, žurnalus – tai irgi daug kainuoja.

Dirbu daug, kasdien keliuosi 6 ryte ir turiu būti žvali, darbinga, tad privalau valgyti sočiai, sveikai. Geriu ir vitaminus, nes net nebandau apsimesti, kad tokiame pasaulyje, kokiame dabar gyvenu, auga salotos, pomidorai, o aš juos neskubėdama raškau ir pusdienį pjaustau salotas pagal sveikuolių receptus.

Būtinai dar atsiranda ir visokių nenumatytų pirkinių: sugenda lygintuvas, plaukų džiovintuvas, prireikia naujo patalynės komplekto, virdulio...

Rankinukai su manimi išgyvena kelis mėnesius, nuolat plyšta pėdkelnės ir iškrenta auskarai – ne visi gali atlaikyti ilgas darbo dienas didmiestyje.

***

O kartais man dar reikia kompanijos, žmogaus, pokalbių. Jaukių pasisėdėjimų su kava, užkandžiais ar tiesiog sočių pietų kur nors miesto centre, kur praeivių juokas nusineša chaosą mano galvoje.

Gyvenu viena, tad būna, mirštu, kaip noriu prisilietimo, to raminančio kito žmogaus pirštų lengvumo ant savo odos. Ir ką gi, perku masažo salono čekį.

Kai pasiekiu pergalių, šaunu butelį šampano. Ir perpjaunu tortą, su braškėmis, su grietinėle, saldų iki pakvaišimo, kad pamirščiau visą tą bjaurų kartėlį, kuris susikaupia pakeliui.

Kartais negaliu daryti nieko kito, tik bėgti. Palikti vietą, kurioje esu, nes joje visko per daug, per sunku, per skaudu. Bent trumpam iškeliauti. Įkvėpti, patirti, išvysti. Pajusti norą sugrįžti.

Bet šių punktų aš neskaičiuoju. Man jie būtini, tuo pačiu ir neįkainojami.

Tad taip ir nežinau, kiek tiksliai pinigų man reikia mėnesiui.

Bet džiaugiuosi, kad žinau, ko man reikia, kad gyvenčiau.

Gintarė Pugačiauskaitė