Pirmiausia, kad suprastumėte, ką apskritai apibrėžia minėtos ekranų technologijos, reikėtų žinoti, kad „OLED“ ekranų veikimas yra pagrįstas organiškai šviesą skleidžiančiais diodais, paprasčiau tariant – jie patys išskiria šviesą.

Tuo tarpu, „QLED“ ekranai gimė „LED“ ir „Quantum Dot“ technologijas apjungus į vieną. Šis išradimas užtikrina, kad baltas foninis pašvietimas perteiktų sodrią baltą spalvą ir tiksliai atkurtų pagrindines spalvas. Taip išgaunamas daug ryškesnis bendras vaizdas ekrane. Technologijų skirtumai, kaip ir aiškūs, tačiau, kaip suprasti, kuri yra geresnė?

Vaizdo kokybė

„OLED“ televizoriai nenaudoja foninio pašvietimo, nes juose yra naudojamos organinės medžiagos, per kurias tekant elektrai kiekvienas pikselis tampa šviesos šaltiniu. Tokia technologija sukuria itin ryškius kontrastus, kurie padeda vaizdo kokybę perteikti realistiškai.

Tačiau „QLED“ ekranai turi tą patį ir dar daugiau. Būtent „Samsung“ pirmieji griebėsi šios kvantiniais taškais paremtos technologijos, kuri miniatiūrinių kristalų pagalba sukuria idealų vaizdo kontrastą, o šviesumas šiuose televizoriuose – dar didesnis. Jų 8K raiškos ekranuose integruotas dirbtinis intelektas pats pagerina turinį, sukuria tekstūrą, pašalina triukšmą ir išryškina detales, tad vaizdas tampa dar tikslesnis.

Abiejų tipų televizoriai atkuria panašų 10 bitų arba kitaip – vieno milijardo, spalvų paletę, perteikdami tikslias ir tikroviškas spalvas. Vienintelis skirtumas yra tai, kad „QLED“ ekranai yra šiek tiek ryškesni. „Samsung“ siekdami šio tikslo pasitelkia „Direct Full Array“ technologiją, kuri išryškina net smulkiausias detales, tamsias vietas dar labiau pasodrina, o šviesias scenas paryškina.

Žiūrėjimo patirtis

„OLED“ ekranai visada išsiskyrė privalumu, kad galima aiškiai matyti vaizdą iš bet kurio žiūrėjimo kampo, nesvarbu, kur besėdėtumėte. Tai užtikrina ir „QLED“ ekranai, tad atsižvelgiant į šį aspektą, abu televizoriai juos išpildo.

Tačiau kalbant apie žiūrėjimo patirtį, svarbu pasirinkti ne tik tą prietaisą, kuris šiuo metu rodo nepriekaištingą vaizdą, bet pagalvoti ir apie tai, kaip jį paveiks laikas ir natūralus nusidėvėjimas. Turint omenyje televizorių, terminas – natūralus nusidėvėjimas, skamba keistai, kadangi ekranas dažniausiai stovi neliečiamas metų metus, o nuo jo užtenka tiesiog nuvalyti dulkes.

Anot technologijų ekspertų, vidutinė televizorių veikimo trukmė siekia 100 tūkst. valandų, paprasčiau tariant – apie 7-10 metų. Tačiau ilgainiui televizoriai pradeda senti ir išryškėja kelios problemos: „OLED“ ekranui veikus daugiau nei 100 tūkst. valandų, vaizdas jame gali tapti tamsesnis net iki 50 proc., taip pat gali atsirasti vadinamas „burn-in“ efektas, kai perjungus kanalą, ekrane vis tiek lieka ir yra blyškiai matomas koks nors prieš tai rodyto vaizdo fragmentas, pavyzdžiui, televizijos kanalo logotipas.

Nors „OLED“ televizorius gali veikti ir dešimtmetį, „burn-in“ rizika šio tipo ekrane pradeda augti kur kas anksčiau. Tad siekdami suteikti garantiją, kad mažiausiai 10 metų nereikės nerimauti dėl tokių defektų, „Samsung“ gamina televizorių ekranus, paremtus būtent „QLED“ technologija, kuri veiksmingai apsaugo nuo „burn-in“ efekto.

Išorinės ypatybės

„OLED“ ir „QLED“ išorinių savybių greičiausiai negalima vadinti nei trūkumais, nei privalumais, o greičiau kiekvieno skonio reikalu. „OLED“ ekranai yra gaminami dažniausiai 55, 65 ir 77 colių įstrižainių, kai „QLED“ televizorių pasirinkimas kur kas platesnis – įstrižainės prasideda nuo 43 iki 98 colių ekranų, tad išsirinkti galima tiek mažesnį, tiek gigantišką televizorių.

Skirtumą galima pastebėti ir jų storyje – „OLED“ televizoriai šiek tiek plonesni, kadangi jiems nereikia foninio pašvietimo. Tačiau, ar tai esminis privalumas – spręsti kiekvienam asmeniškai. Pavyzdžiui, „Samsung“ jau kuria tokius „QLED“ ekranus, kurie atrodo tarsi tikri paveikslai. Įsijungus ištobulintą aplinkos režimą galima atkurti kambario apdailos raštus arba pasirinkti interjerą papildantį piešinį.