Per 2018 m. šalies apdirbamoji pramonė (atmetus rafinuotus naftos produktus) išlaikė sveiką apie 7 proc. siekusį metinį augimą. Savo produkciją gamybos įmonės toliau sėkmingai eksportavo į užsienio rinkas, ir bendros šalies eksporto apimtys per praėjusius metus, palyginti su 2017 m., taip pat išaugo daugiau nei 7 procentais.
Toks augimas lyg ir nėra netikėtas – žvelgiant į 2010–2018 m. laikotarpį, šalies gamybos įmonės kasmet paaugdavo nuo 4 iki 10 procentų. Vis dėlto šis nuoseklus augimas lėmė, kad gamybos įmonių produkcijos vertė per pastarąjį dešimtmetį padidėjo apie du kartus. O tai jau gana įspūdingas pasiekimas, už kurio slypi gebėjimas įsitvirtinti naujose eksporto rinkose ir rasti balansą tarp produkcijos kainos, sąnaudų ir našumo augimo.
Per praėjusius metus pajamas padidino praktiškai visi gamybos sektoriai, o sparčiu augimu išsiskyrė metalo apdirbimo, plastiko ir jo gaminių, taip pat maisto gamybos srityse veikiančios įmonės. Teigiama žinia ir tai, kad beveik visi gamybos sektoriai per 2018 m. fiksavo mažesnį ar didesnį pelną, kas leidžia optimistiškai žvelgti į ateitį ir planuoti investicijas.
Šiuo metu įmonių gamybinio pajėgumo panaudojimo lygis siekia apie 77 proc., ir šiame lygyje jis laikosi trečius metus iš eilės. Panašu, kad gamybos įmonės laikosi gana racionalaus požiūrio į investicijas, tai yra, jos investuoja tiek, kad to pakaktų artimiausių metų augimo poreikiui patenkinti.
Tiesa, pačių įmonių nuomone, šįmet galima tikėtis didesnio investicijų šuolio. Statistikos departamento apklausos duomenimis, pastaruosius ketverius metus planus didinti investicijas minėdavo penktadalis įmonių, o šiuo metu apie investicijų didinimą 2019 m. kalba 37 proc. šalies įmonių. Jeigu tokių savo planų įmonės laikysis, bendra jų investicijų suma per šiuos metus turėtų viršyti 1 mlrd. eurų.
Gamybos įmonių optimizmą atskleidžia ir tai, kaip jos pačios vertina situaciją rinkoje. Pirmą kartą per pastarąjį dešimtmetį didesnė dalis šio sektoriaus atstovų teigia, kad jų augimą ribojančių veiksnių nėra, mažesnė dalis įžvelgia nepakankamą paklausą, mažiau kaip dešimtadalis įmonių – finansinius sunkumus. Tiesa, darbuotojų trūkumo problema tampa ryškesnė, ir su tuo susiduriančių gamybos įmonių skaičius per pastaruosius trejus metus padvigubėjo.
Kita vertus, tai turėjo įtakos spartesniam vidutinio darbo užmokesčio augimui gamybos sektoriuje. Jis praėjusiais metais siekė daugiau kaip 950 eurų prieš mokesčius, o šįmet, įvertinus mokestinius pasikeitimus, turėtų pasiekti 1300 eurų prieš mokesčius arba gerokai virš 800 eurų į rankas. Vakarietiškų standartų link artėjantis darbo užmokestis po truputį ima veikti migracijos tendencijas – tai tampa priežastimi vieniems šalies gyventojams neišvykti, o kitiems realiai apsvarstyti galimybę grįžti.
Galima pasidžiaugti ir tuo, kad gamybos įmonės plečiasi ne tik apie didžiuosius šalies miestus, tačiau jos vis drąsiau investuoja ir šalies regionuose. Ilgainiui iš to gali laimėti visi – ir regionų gyventojai, kuriems gamybininkai gali pasiūlyti didesnius atlyginimus, ir pačios gamybos įmonės, nes tai joms leidžia sumažinti konkurencinį didmiesčių „spaudimą“ dėl darbo jėgos.
Galiausiai, šiandien kelių dešimčių ar net šimtų milijonų investicijoms yra pribrendusios ne tik užsienio kapitalo, bet ir vietos verslininkų valdomos įmonės, vykdančios didelius ir ambicingus projektus. Visa tai leidžia prognozuoti, kad šalies pramonės sektoriaus ir jame dirbančiųjų laukia dar vieni geri, stabilaus augimo metai, nepaisant žinių apie neramius vėjus užsienio rinkose.
Antanas Sagatauskas, „Swedbank“ Verslo klientų tarnybos vadovas
