Nr. 1 – autobusai ir troleibusai

Brangu. Tikrai. 30 eurų dirbančiam žmogui per mėnesį, jei perki nuolatinį bilietą. Be to, koks socialiai tolerantiškas turi būti! Autobuse rėkia vaikai, ant galvos krenta kažkieno rankinukai, sklinda keisčiausi kvapai, garsiai telefonu pasakojami intymiausi dalykai (pradedat valgytais patiekalais ir iš gydytojo išgirstomis diagnozėmis), žmonės stumdosi ir pyksta, bado vieni kitus alkūnėmis, tempiasi su savimi keisčiausius daiktus, dideles dėžes ir maišus, kosti, čiaudi, gurkšnoja alkoholinius gėrimus, po to, jau prisigurkšnoję, net užmiega. Taip, viešajame transporte verda gyvenimas ir čia žiūri realybei tiesiai į akis.

Jei nori autobusu nuvykti į darbą su dailiu dalykiniu kostiumėliu, sveikomis pėdkelnėmis, nešiojamu kompiuteriu ir lagaminu dokumentų bei kvepėdama tik savo kvepalais, o ne kažkieno keptais blynais – pažadu, nepavyks.

Be to, viešasis transportas vėluoja, vairuotojai atidaro duris, kai autobusas dar kraupiai greitai darda, pro troleibusų stogus upeliais už apykaklės varva vanduo.

Na, tiesiog nerekomenduoju. Todėl, kad pati kasdien važinėju. Žinau, kaip ten būna.

2. Paspirtukai, dviračiai ir pan.

Penktadienį, vykdama į darbą, paspirtuku nuo Tauro kalno mačiau skriejantį jaunuolį išpūstomis akims. Dėl jo likimo nuogąstauju iki šiol. Sėkmingu nusileidimu vis dėlto netikiu. Negana to, vėliau prieš pat mano akis ant šaligatvio susidūrė paspirtukas ir dviratis. Tad gal nereikia, gerai?

Pripažinkime, kad mes ne itin mokame vairuoti automobilius, o jau apie dviratį transportą nėra ko ir kalbėti. Ir nors keliuose dar lyg ir bandome laikytis kokių taisyklių, nučiupę dviračius keistai kreivuliuojame šaligatviais, gąsdindami pasivaikščioti išėjusius žmones.

Kita vertus, kokie dar paspirtukai ir dviračiai, kai pas mus nuolat sninga, lyja, dulksnoja, krenta šlapdriba, košia vėjai? Kaip, dirbant biure, ten nusigauti dviračiu? Ant kuodelio užsivožus šalmą, raudonais aukštakulniais minant pedalus? O paskui to dviračio dar ir prirakinti nėra kur, tikrai vagišių laimei, Tad ne, ne, daugybę kartų ne.

3. Nuosavas automobilis

Kamščiai. Ir taškas. Daugiau čia neturiu ką pasakyti. Jei nori važinėti automobiliu Vilniuje, turi neturėti jokio aiškaus grafiko, plano ir reikalų. Kitaip stovėdamas kamštyje čia praleisi savo bakalauro gynimą, egzaminus, darbo pokalbius, interviu, vizitus pas gydytoją, kosmetologę, manikiūrininkę. Na, žodžiu, gyvenimas bėgs pro šalį, o tu stovėsi kamštyje. Tad automobiliai tinka tik tiems, kurie to gyvenimo neturi.

4. Taksi

Tik ne tie, kurie laukia autobusų stoties ar oro uosto stovėjimo aikštelėje! Nelipkite į juos! Kainuos daug, kainuos tiek, kad liksite ne tik be pietų, bet ir be batų. O ką tada daryti? Skambinti telefonu, siųstis programėles, „guglinti“ ieškant kokių pigesnių pavežėjų. Nors apie keliones taksi sklando daugybė siaubo istorijų: jų vairuotojai neva būna išgėrę, laksto it pasiutę, išvis nemoka vairuoti, ima nesustodami kalbėti, garsiai klauso rusiškų dainų, rūko ir pučia dūmus jums į veidą, aš savo kelionių metu tokių košmarų nepatyriau. Viskas buvo pigu, greita ir paprasta. Išimtis tik, žinoma, piko valandos ir sudėtingos eismo sąlygos. Bet tie, kurie pavežėjais dirba tik dalį laiko ir vairuoja nuosavus automobilius, kartais būna ir visai nuostabūs. Už porą eurų esu gavusi ne tik greitą kelionę puikiu BMW, bet dar ir draugiškų pokalbių, geros muzikos, rūpestingo durelių atidarymo ir šiaip gerų emocijų.

O šiaip turiu pasakyti, kad jei galiu nevažiuoti sostinėje, nevažiuoju. Diena lovoje, kai už lango švilpia intensyvus eismas, o aš galiu gulėti lovoje, yra užvis geriausia.

Gintarė Pugačiauskaitė