Viskas aplink atrodo spalvota, kiekvieną balą po lietaus norisi ištaškyti, o jei ir pasitaiko koks nesklandumas, mamos nupirktas saldumynas kaipmat išdžiovina ašaras.

Vaiko pasaulis ramus, šventas, rožinis kaip gumos burbulas ar cukraus vata.

Oi, šventas naivume...

Vaikai verkia, kenčia, jaučiasi nelaimingi ir yra be galo skriaudžiami. Jų gyvenimai griūva nė neprasidėję, o depresija įsišaknija dar ankstyvoje paauglystėje.

„Mokytoja, man nepatinka mano gyvenimas, aš jo nekenčiu“, – pareiškia į pamoką atėjęs mokinys. Tas, kuris visada sėdi pirmame suole, gerai mokosi, su tėvais gyvena nuosavame name ir atrodo toks apgaulingai ramus, lyg užsisvajojęs. Turbūt mąsto apie ateitį, mokslus ar vertybes, nes apie jas uždaviau rašinį parašyti, manydavau sau.

Bet štai toks pareiškimas ir apnuogina tiesą. Ne svajonės ten slypi vaiko sieloje ir mintyse, o tiesiog liūdesys, gilus, viską persmelkiantis.

„Mano tėtis vakar gavo atlyginimą, tai visą vakarą gėrė degtinę, šaukė, neleido miegoti...“, – tyliai paaiškina mokinys po to, kai jau ėmiau lieti savo nepasitenkinimą dėl jo vangumo, pasyvumo pamokoje.

Tokie pareiškimai mane visiškai nokautuoja. Aš visada žinojau, kad vaikams mokykloje sunku. Bet niekada iš tiesų nemaniau, kad viskas TAIP blogai. Jų šeimose, jų galvose, jų mažuose pasaulėliuose.

11-mečiai, kuriuos mokau, tikrai negyvena šypsenų, juoko ir saldainių karalystėje. Ir, deja, niekada negyveno. Jie pykstasi tarpusavyje, nesutaria su tėvais, nuogąstauja dėl savo išvaizdos. Juos žudo beprasidedanti ankstyva paauglystė, spaudžia mokytojai, vargina po pamokų lankomi būreliai, užsiėmimai, treniruotės...

Kai kurių šeimose vyksta dramos, skyrybos, kitų tėvai jau išsiskyrę ir vaikai patys jaučiasi tarsi perplėšti, padalinti pusiau. Arba tėvai išvyksta į užsienį ir grįžta... kas tris mėnesius.

Užmetusi akį į mokinių feisbuko profilius, ten irgi matau vien juodumą. Juokelius apie savižudybes, nuotraukas, vaizduojančias perrėžtus riešus.

O paskui jie ateina ir susėda prieš mane, tuntas žmogeliukų, paauglių ir visai dar vaikų.

Pažvelgusi kone kiekviename jų matau liūdną istoriją. Klausimas tik, kada ji prasidėjo? Ir ar mes galime ją perrašyti?

Gintarė Pugačiauskaitė