Štai kaip viskas prasidėjo.
Išaušta sausio 2-osios rytas. Nors dieną praneša kritulius, ryte dar nei sninga, nei lyja. Stotelėje laukiu troleibuso, kuris nuvežtų į mokyklą, kurioje dirbu. Pamokos dar nevyksta, tačiau skubu, nes vyks pedagogų tarybos posėdis.
Atbilda troleibusas – senas, kreivas, tačiau tai ne priekaištas, o jau paprasčiausia kasdienybė. Į darbą su tokiu vykstu dažnai, kažkaip reikiamą tašką dar pasiekia. Tiek užtenka, prabangos nereikalauju.
Viduje tuštoka, bet žmonės kažkodėl primygtinai stovi, siūbuoja nusitvėrę metalinių turėklų ar sėdynių. Aš, kol įsiritu į vidų su savo rankine, kompiuterio krepšiu ir kitais daiktais, iš pradžių nesuprantu visos situacijos absurdiškumo.
Staiga... tik tykšt kažkas ant galvos!
Pakeliu akis – ogi vanduo varva.
Nuleidžiu akis – šlapios visos sėdynės, balos tyvuliuoja ir po kojomis.
Visiškai pasimetu. Rankose – nešuliai, laikytis už nieko negaliu, rizikuoju galą gauti, bet juk ir krepšių pasidėti negaliu – viskas šlapia! Atsisėsti irgi neįmanoma – sėdynės odinės, ant jų tik kliuksi prilašėjusios balos.
Priešais mane atsisėdusi jauna mergina vis braukia nuo kaktos lašus, senyva ponia tirta su aplašėjusiu paltu... Dievaži, kur dėtis? O nuo surūdijusių metalinių lubų vis kapsi ir kapsi...
Prisėsti ir paskui į pedagogų tarybos posėdį kulniuoti šlapiu užpakaliu? O gal stovėti, linguoti lyg laivui po visą troleibusą ir rizikuoti užsimušti, jei vairuotojui staiga prireiks stabdyti? Nežinau, ne apie tokį metų pradžios rebusą svajojau.
Bandau stvarstytis už turėklų, trauktis nuo drėgmės šaltinio, bet tas vanduo... jis tiesiog visur!
Sumišę žmonės ritasi iš troleibuso nė nepasiekę savo stotelių, kai kurie pro duris lekia bėgte. O aš važiuoju toliau, nes man tai juk posėdis.
Nauji kailiniai šlampa, kompiuteris krepšyje, dar, tikiuosi, veikia.
Tvaną, tiesa, kažkaip išgyvenau, plaukai ir drabužiai mokykloje apdžiūvo. Tik va nuotaika nepasitaisė. Dėl to, kad ir ką posėdžio metu besiūlė direktorius, už viską įnirtingai balsavau prieš.
Nors gal niekas mano balsų ir nefiksavo. O kas gali rimtai žiūrėti į mokytoją, kuri tyrą ir be jokių kritulių sausio 2-osios rytą į darbą atvyksta kažkaip keistai dėmėmis sušlapusiais drabužiais ir nuvarvėjusiu blakstienų tušu?
Gintarė Pugačiauskaitė
