Dar pabrėžiu, kad „Akropoliuose“ neveikė VISKAS: parduotuvės, maitino įstaigos, pramogų zonos. Siaubas!

Galvoj netelpa, kaip šventinę dieną apsiėjome be prekybos centrų? Įpratę nuolat valgyti, pirkti ir slampinėti po parduotuves (juk tai ir yra šventės, tiesa?), šiemet išgyvenome tikrą sukrėtimą. Diena – laisva, o į „Maximą“ nei su buldozeriu neįsiverši. Turbūt daugelis bijojo, kad svečiai nenumirtų iš bado ir mišrainei nepritrūktų majonezo...

Pramogų ieškoti teko namuose, ir daugelis jų tikrai rado. Šiemet aš puikiai pamačiau, kur persikelia lietuviai, kai neveikia parduotuvės – ogi į feisbuką. Per šias Kalėdas visi kaip niekad aktyviai siuntinėjo sveikinimus, dalijosi žvakių ir elnių paveikslėliais, fotografavo eglutes, save, save eglučių fone, močiutes, pas kurias svečiavosi, dovanas, kurias gavo ir t.t.

Vis dėlto kai kam šis pokytis neva išėjo į gera. Kaip kalbėta dar anksčiau, prekybos centrų darbuotojai turėjo dangiškai pailsėti, atsikvėpti ir pagaliau turėti Kalėdas, kurias anksčiau iš jų grobdavo mandarinus ir silkes nepaliaujamai šluojantys pirkėjai.

Tik kažin, ar tai pavyko. Man regis, prekybos centrų darbuotojams, gaunantiems tikrai nedideles pajamas, dirbti per Kalėdas neturėtų būti katorga: už darbą švenčių dienomis juk mokama papildomai. Turiu draugę, kuri tekina bėga per šventes dirbti į „McDonald‘s“, nes tuomet gauna padidintą atlygį.

Sakote, Jūsų darbdaviai tiek nesumoka? Na, tuomet esu tikra, kad per laisvą Kalėdų dieną jie tikrai neskaitys Darbo kodekso ir problema čia niekaip neišsispręs. Keisti reikia darbdavius, o ne darbo laiką.

Ir žinote, kaip aš šiemet išgyvenau Kalėdas be prekybos centrų? Ogi galvodama, kad esu už tai, jog jie dirbtų. Galbūt sutrumpintai, galbūt ne visi, bet tie darbuotojai, kurie nori dirbti, irgi negali būti visiškai diskriminuojami, pamiršti ir palikti be progos gauti daugiau pinigų.

Juk ne visi turi šeimas, su kuriomis galėtų švęsti Kalėdas. Ne visi yra tikintys ir NORI jas švęsti. Ne visi pakuoja dovanas, puošia eglutes ir gamina silkę pataluose.

Bet visiems mums reikia pinigų. Kaip ir reikia nusipirkti maisto, kasdien. Ir viskas čia labai paprasta.

Gintarė Pugačiauskaitė