Bet...

Ateina vis koks reikalas tiems tėveliams parašyti. Ir gan dažnai. Pavyzdžiui, dėl nedrausmingo mokinių elgesio, nuolat neatsinešamų priemonių, planuojamų renginių, ekskursijų, išvykų, atostogų, kokios nors piniginės rinkliavos, talkos mokykloje, artėjančio tėvų susirinkimo...

Ir čia prasideda pats įdomumas. Netgi suskirsčiau tėvus į tris grupes.

Yra tėveliai nuogąstautojai. Jie nuolat nerimauja ir užverčia mokytoją žinutėmis: „O kelintą prasidės susirinkimas?“; „o kas, jei į jį pavėluosime 5 minutėmis?“; „ką daryti, jei mano sūnui įplyšo uniformos švarkas?“; „kodėl per pamoką sukirčiavote tik 50 žodžių, juk galėjote 250“; „kodėl parašėte mano dukrai 7, ji tokia gera mergaitė“; „kada geriausia pradėti vaikui samdyti korepetitorius? Ar 5 klasė – jau per vėlu?“; „gal galite pasakyti, ar mano dukra per pertraukas nevalgo bandelių, nepastebėjote?“; „kada bus pakeisti mokyklos suolai? Mano vaikas sakė, kad po kai kuriais prilipdyta iškramtytų gumų?“. Klausimų diapazonas – absoliučiai beribis, kaip ir jų siuntimo laikas. Diena, naktis, rytas, vakaras. Pirmadienis-penktadienis, savaitgalis, atostogos, vasara, žiema. Laiškų dažnumas – po 5 per minutę: „ir dar noriu pasakyti, kad...“, „nepamirškite, jog...“, „taip pat pastebėjau...“, „prisiminiau dar tai...“, „beje, dėl...“, – priduriama prie pradinio laiško, tęsiant ir tęsiant... Tokie tėveliai savo laiškus dažniausiai adresuoja dar ir kitoms mokytojoms, auklėtojoms, pavaduotojoms, direktoriui.

Dar yra tėvai kurie visiškai nieko niekada nerašo, jie tiesiog veikia. Ateina į susirinkimus, nuperka vaikams pratybų sąsiuvinius, suruošia juos į ekskursijas, įdeda pietus, ateina rinkti šiukšlių stadione, padeda perdažyti klasės sienas, skalbia ir lopo uniformas, rytais atveža į pamokas, duoda pinigų pietums, kartais netgi patikrina vaikų namų darbus. Jie į mokyklą žiūri kaip į darbą, kurį tiesiog reikia nudirbti. Visiems. O rašinėti ir klausinėti jiems tereiškia beviltiškai gaišti savo ir kitų laiką.

Paskutinė ir pati mistiškiausia tėvelių rūšis – ateiviai. Niekas jų nematė ir nepažįsta, tačiau tiki, kad šie egzistuoja. Tokie neatrašo į jokias mokytojų žinutes ir patys jų nesiuntinėja, neina į tėvų susirinkimus, nesidomi pusmečių / semestrų rezultatais, niekada neperžiūri vaikų gautų pastabų, nepasirašo leidimų / sutikimų, nesirodo talkose. Tiesiog tyli, nematomi ir nežinomi. Na, bet jų vaikai į mokyklą vis dėlto ateina. Dažniausiai. O kartais tiek ir tereikia.

Kokia mano išvada? Jokios. Tiems, rašantiems – atsakau. Veikliesiems – aiškiai išdėstau planuojamus įvykius. Na, o tylintiems... kartais netgi slapčia padėkoju, kad jie duoda man ramybę...

Gintarė Pugačiauskaitė