Keistas toks nusiteikimas. Juk jei mes įstojome į ES, tai, vadinasi, pripažįstame bendrus Sąjungos tikslus ir drauge jų siekiame. ES – mūsų svajonių ir perspektyvų konstruktas. Manau, tiems, kurie neigia ES politiką, nesvarbi nei mūsų vizija, nei tarptautiniai įsipareigojimai, nei bendrystė.

Lietuva turi visas teises ir galimybes dalyvauti formuojant įvairius Europos Sąjungos procesus. Tereikia mokėti kokybiškai, sklandžiai kalbėti apie savo problemas iš tarptautinės politinės tribūnos. Štai taip ir bus pasiekti reikiami tikslai.

Išties reikia būti labai demokratiškam, dvasiškai laisvam ir gebančiam matyti perspektyvas, kad suprastum viršvalstybinę politiką. Tačiau ir ja galima mokėti naudotis taip efektyviai, kaip Lietuvos lenkų rinkimų akcijos lyderis Valdemar Tomaševski. Šis politikas puikiai dalyvauja tarptautinės politinės arenos įvykiuose, naudojasi ES tribūna tam, kad mūsų šalies problemos būtų girdimos ir sprendžiamos, o ne ignoruojamos.

Tie, kurie neigia ES, iš esmės uždaro ir izoliuoja Lietuvą užburtame rate, pasmerkia mus tam, kad bijotume kalbėti apie problemas, tylėtume ir nepasiektume teigiamų poslinkių. Veržtis į platesnius kontekstus mums būtina, nes mažos šalies erdvė - uždara, interesai – pernelyg riboti, todėl kyla pavojus tapti vieni kitų vergais. Neigti ES – tai sukurti įbaugintą, uždarą visuomenę, atimti iš mūsų perspektyvas ir horizontus, nubraukti tuos tarptautinius tikslus, kuriems šalys būrėsi ir dirbo daugybę metų.

Baisiausia, kad dabar kažkokios ribos vis bandomos nubrėžti ir jauniems žmonėms. Išvykai svetur, kažką naujo pamatei, grįžęs nori pasidalinti patirtimi, atradimais, o jau, žiūrėk, kažkam esi išdavikas, nepatriotiškas pabėgėlis ar panašiai... Jei pateiki pavyzdį, kaip tvarkosi kitos ES šalys, tai kartais sulauki atsakymo: “Betgi čia tai Lietuva“. Tačiau nereikia į tai kreipti dėmesio.

Noriu tik pabrėžti, kad ES iškilo kaip intelektualų vizija. Būtent todėl kai kurie žmonės negali suprasti, o juo labiau neturėtų kalbėti apie šį Europos ekonominį, socialinį, dvasinį, kultūrinį konstruktą.

Dabartinė padėtis rodo, kad esame nepatenkinti savo šalies politika. Piliečiai nusivylę, kritiški, sumišę. Veikiausiai tai tik įrodo, kad atidavėme aukščiausią valdžią ne į tas rankas. Tačiau jokiu būdu neužsiverkime, nepraraskime vilties. Psichologai sako, kad žmogus nelaimingas ir depresiškas būna tada, kai nebesugeba planuoti ateities.

Todėl mums reikia tokio politiko, kuris mokėtų valdyti šalį su plačiais užmojais, meistrišku gebėjimu matyti toliau, plačiau, drąsiau. Tada ir mes vėl galėsime svajoti. Tik nepasiduokime tai lėkštai būčiai be proveržio ir naujų horizontų.

Gintarė Pugačiauskaitė