Mano manymu, tėvų buvimas šalia slegia kur kas mažiau nei paskolos našta. Netgi atvirkščiai. Ir nors visuomenėje sklando įsitikinimas, jog baigęs mokslus ir darbą turintis žmogus turi pats užsidirbti stogui virš galvos, visai nebūtina skubėti gyventi pagal šį modelį.

Gyventi savarankiškai labai paprasta: pasiimi paskolą, įsigyji būstą, dirbi, moki pinigus. Ir taip – daug daug metų...

O kaip gyventi su tėvais? Čia jau kitas reikalas.

Pirmiausia – juk kyla konfliktai, pykčiai, problemos, tėvai kišasi į asmeninį gyvenimą... Tai pirmoji pamoka ir yra tokia – gyvenimas su tėvais išmoko kantrybės, tolerancijos ir supratingumo. Jei negali sugyventi su kitais žmonėmis šalia, su tikrąją savo šeima, tai kaip gali vadintis suaugusiu žmogumi? Pabėgimas į nuosavą būstą, kur gali netrukdomas drybsoti lovoje ar išmėtyti nešvarias kojines, nėra jokia laisvė ar žmogaus augimo dalis. Tai – stručio bandymas paslėpti galvą smėlyje.

Antroji pamoka – tėvams irgi reikia pagalbos. Patys įpratę rūpintis, guosti, globoti ir saugoti, tėvai laikui bėgant dažnai nedrįsta pripažinti, kad ir jiems ko nors reikia iš vaikų. Mamos ir tėčiai sensta, serga, patenka į įvairiausias problemines situacijas ir kenčia. Tyliai, nebyliai, bijodami pasirodyti silpni. Ir tik tada, kai gyveni kartu su jais, gali laikui tai pastebėti ir tinkamai sureaguoti: padėti, mylėti, saugoti, būti šalia.

Trečioji pamoka – tėvų patarimai yra aukso vertės. Tikrai, nereikia purkštauti. Gal paauglystėje ir pykstame, kai mama neleidžia iki vėlumos šėlti diskotekoje ar žaliai nusidažyti plaukų, tačiau, kai suaugame ir ant galvos sugriūva pasaulis: atleidžia iš darbo, palieka mylimas žmogus, tėvai tikrai gali pasidalinti labai gyvenimiškais patarimais ir patirtimi, kurie palengvins net giliausią egzistencinę krizę.

Ketvirtoji pamoka – tėvų meilė yra begalinė. Ir, žinomą, ją jauti visada, tačiau gyvendamas drauge jauti ją kaip niekad stipriai.

Gintarė Pugačiauskaitė