„Visų Šventųjų diena, švenčiama lapkričio 1 d., skirta pagerbimui tų šventųjų, kurie bažnytiniame katalikų kalendoriuje neturi savo atskiros dienos. Iš esmės Visų Šventųjų dienos paskirtis nėra susijusi su kapų lankymu, tačiau žmonės, pasinaudodami tik tuomet gaunamu laisvadieniu, pavertė šią dieną pagrindine kapų lankymo diena. <...>. Siūlome Vėlinių šventę paskelbti nedarbo diena ir sudaryti galimybes Lietuvos žmonėms puoselėti mūsų kultūrai išskirtines mirusiųjų pagerbimo tradicijas“, – apie klaidingai dabar Lietuvoje minimas šventes ir galimybę šią klaidą ištaisyti Seime prieš kurį laiką kalbėjo Lietuvos lenkų rinkimų akcijos-Krikščioniškų šeimų sąjungos (LLRA-KŠS) frakcijos seniūnės pavaduotoja Vanda Kravčionok.
Lapkričio 1-oji, noriu pabrėžti, savo svarba nėra menkesnė nei lapkričio 2-oji – anaiptol! Tiesiog šios dvi dienos turi skirtingą reikšmę. Tačiau reikėtų įsidėmėti viena – mirusiųjų atminimo ir pagerbimo diena yra Vėlinės, lapkričio 2 diena.
O lapkričio 1-ąją, Visų Šventųjų dieną, krikščionys būtinai turėtų minėti, tik ne su žvakutėmis kapinėse, o visiškai kitaip.
Lapkričio 1 dieną bažnyčia pagerbia visus Dievo šventuosius, taip pat ir tuos, kurių nekanonizavo. Tai šventė, kai reikia atsiminti šventųjų bendruomenėje esančius mirusiuosius, kurie dabar džiaugiasi amžinąja laime Dievo akivaizdoje.
Visų Šventųjų diena yra nepaprastai svarbi krikščionių bažnyčiai, nes ji išreiškia gyvųjų ir mirusiųjų vienybę per Kristų. Krikščionys tiki, kad visi šventieji, patys būdami ramūs dėl savo laimės, užtaria ir rūpinasi žemėje esančių žmonių išganymu.
Lapkričio 1-ąją reikėtų apsilankyti bažnyčioje, visiems drauge pasimelsti, pagalvoti apie šventuosius, taip pat ir apie šventuosius kankinius, tikint, kad dabar jie jaučia amžiną džiaugsmą ir laimę, kurią siunčia visiems, esantiems Dievo bendrystėje. Tuo pačiu šlovinti ir Dievo gerumą, nes būtent jis atsispindi šventųjų dorybėse, jų herojiškume.
Savo gyvenimą šią dieną reikėtų suvokti kaip laiko dalelę, po kurios atsidursime danguje, ten, kur visi šventieji, ir drauge su visais garbinsime Dievą. Toks supratimas mus sujungia ne tik su visais bažnyčios kanonizuotais šventaisiais, bet ir apskritai su tais, kurie gyvena dieviškoje palaimoje. Nepamirškime, kad Kristuje, kuris mirė ir prisikėlė, egzistuoja abipusis solidarumo ryšys tarp gyvųjų ir mirusiųjų.
Lapkričio pirmosios šventė jokiu būdu nėra diena, kai turėtume susitelkti vien ties mirties, netekties, išėjimo iš gyvenimo bei liūdesio motyvais. Šios dienos esmė – amžinosios meilės, bendrumo pajautimas.
Vatikano II susirinkimo konstitucijoje skelbiama: „Dangaus gyventojus prisimename ne vien dėl jų pavyzdžio, bet dar labiau dėl to, kad jiems rodoma broliška meilė stiprintų visos Bažnyčios vienybę vienoje Dvasioje. Mat kaip žemės krikščionių tarpusavio bendravimas suartina mus su Kristumi, taip bendravimas su šventaisiais mus su Juo suvienija; iš Jo, kaip versmės ir galvos, srūva visokia malonė ir pačios Dievo tautos gyvybė.“
Vadinasi, Visų Šventųjų diena atskleidžia pačią giliausią bažnyčios esmę – glaudų, sakralų, žodžiais nenusakomą ryšį, kai tie, kurie jau yra danguje, šalia Dievo, priartėja prie tų, kurie dar keliauja savo žemiškoje kelionėje. Ir nesvarbu, kur bebūtų, visi dalijasi Dievo meile, judėdami būties rate, artėdami vieni prie kitų, jungdamiesi Kristuje.
Tad dabar pasakykite man – kaip tokia svarbi diena krikščioniškoje Lietuvoje gali būti užgožta kitos šventės – Vėlinių? Mums būtinai reikia dar vieno laisvadienio, kad suspėtume atlikti pareigas ne tik mirusiems artimiesiems, bet ir Dievui, bendrai krikščionybės idėjai.
Lapkričio pirmąją mes juk turime nuveikti labai didelį darbą: pirmiausia dar gerokai pagilinti savo tikėjimo žinias, apsilankyti bažnyčioje, pasiskaityti bibliją, pasidomėti visais šventaisiais, galiausiai išsivaduoti iš tos klaidingos miglos, kuri taip ilgai gaubė šią išskirtinės prasmės šventę ir sugrąžinti Visų Šventųjų dienos sakralumą.
Ir tik per Vėlines, lapkričio antrąją, pasidaliję krikščioniška meile bei sustiprėję, su šiluma ir šviesa širdyse, galime degti žvakeles tiems, kurie išėjo.
Gintarė Pugačiauskaitė
