Bėda ta, kad ir tos tikrosios būtovės tiesos pasiekti neįmanoma. Tarkim, aš galiu sužinoti apie Vasario 16 ir Kovo 11 įvykius iš kažkieno pasakojimų, rašytinių tekstų, nuotraukų. Bet juk tai – jau perkurta tikrovė, tik atspindys to, kas buvo.

Todėl visiškai normalu, kad, tarkim, šiuolaikinis jaunimas neteikia esminio dėmesio Nepriklausomybės šventėms. Mes tiesiog neturime su jomis emocinio ryšio, nes nedalyvavome tuose įvykiuose, o tik  permatome juos per kažkieno perkurtą prizmę. Mūsų patyrimas šiuo atveju  - nepirminis, neautentiškas ir nieko čia nepakeisti.

Mes jau nebeišgyvensime to, kas buvo, todėl galvokime apie tai, ką patirsime ateityje. Mums veriasi nauji horizontai. Todėl šįkart, svarbioms šventėms artėjant, siūlau ne kalbėti ir galvoti apie lietuviškumą, o permąstyti europinę tapatybę.

Kadangi Europos Sąjungos politika yra ne duotybė, o pastanga, kurią turime įgyvendinti kaip tam tikrą ateities projekciją, tai ir mūsų europietiškumas – dar tik bundantis virsmas, tapimas kažkuo daugiau.

Sąvoką „europietis“ mėgstu todėl, kad ji tiesiog išlaisvina. Ypač mums, jaunimui, europietiškumas dabar reiškia labai daug – mokame kalbų, galime keliauti, studijuoti svetur, netgi svarbiausių politikų darbą patys pamatyti – stažuotės ES institucijose atveria akis esminėms gyvenimo kryptims.

Aišku, Europa – tai dvasinė, o ne politinė, geografinė ar istorinė erdvė. Todėl tiek, kiek plačios mūsų mąstymo ribos, tiek ir esame europiečiai. Tiesa, apibrėžti europinę tapatybę – iššūkis, o tuo pačiu ir kiekvienos ES šalies siekiamybė bei prioritetinis uždavinys.

Todėl man labai keista, kad pas mus, jei pasakai:“ aš – europietis“, tai vos ne gėdos sau prisidarai. Lietuvoje tapatybė – tarsi monarchija: turi būti lietuvis, ir taškas. Bet kur tada progresas? Kodėl jis nevyksta net tariamojo kultūros elito padangėje? Man regis, kai kurie pseudoaktyvistai bei visi tie mokslo šviesuliai, kurie dar neseniai savo pareiškimais ragino eliminuoti tautines mažumas iš politinės arenos,  mažiau kabinėtųsi, jei pirmiau suvoktų patys savo tapatybes.

Nereikia mąstyti klaustrofobiškai. Dabar ES tikslas – europietiška asmens dvasia. Todėl visi mokslininkai bei kultūrininkai turi ne kurti barjerus tarp lenkų ir lietuvių, bet kalbėti apie kultūrinę vienovę, kuri įgalintų bendros europietiškos tapatybės savimonę.

Mes tarsi kuriame naują pasakojimą, kuriame neturi būti budelių ir aukų, o tiksliau – lietuvių ir tariamų mūsų šalies priešų. Gana jau tų karų. Niekas nesikėsina į lietuviškumą, nieko mes neprarasime, nėra jokio slapto Lietuvos valstybės priešo ar grėsmės.

Būtent realios tikrovės pažinimas, atvirumas ir kito supratimas, o ne tam tikrų nusistovėjusių kultūrinių schemų primetimas ir yra europiečio tapatybės esmė. Kaip tauta mes augsime tik tada, kai suprasime, kad svarbiausia – ne aklai laikytis lietuvių kultūros, mentaliteto bei religijos bruožų. Esmė - sugebėjimas taip šiuos bruožus išgyventi, kad kartu vyktų mūsų atvertis kitoms kultūroms, religijoms ir mentalitetams.

Dabar mes patiriame visiškai natūralią europietiškosios tapatybės krizę –  būti vien lietuviais mums jau nebeužtenka, bet tuo pačiu tarsi bijome pareikšti, kad esame kažkas daugiau. Bet juk buvimas europiečiu nepaneigia buvimo lietuviu. Mes tiesiog turime išmokti europietiškojo buvimo būdo, o tai reiškia – ne konkuruoti, o puoselėti ir papildyti nacionalines tapatybes. Štai kodėl dabar kaip niekad svarbu glaudžiai bendradarbiauti ir su tautinių mažumų atstovais.

Beje, nepamirškime, kad artėja rinkimai į Europos Parlamentą. Pasireikškime juose, atverkime galimybes patys sau. ES neturi ribų, nes, kaip jau minėjau, tai – dvasinė erdvė. Būkime daugiau, nei buvome kažkada, nes mums niekas netrukdo pranokti patiems save.

Gintarė Pugačiauskaitė