Mokiniams vadovėlis – dažnai vienintelis ir pagrindinis mokymosi šaltinis, nes mokytojai dažnai kitaip nė neįsivaizduoja pamokos: perskaityk tekstą, po to atlik užduotis, tada pasakysiu, kokie turėjo būti atsakymai, ne, tu parašei blogai, tylėk, pataisyk, nesiginčyk, dvejetas... Kažką primena, tiesa?
Monotoniškas vadovėlio skaitymas – jau praeitis: knyga jokiu būdu nepadės pasiekti reikiamų ugdymo tikslų, lavinti emocinio intelekto, skatinti visapusiškos moksleivio raidos, megzti bendravimo ryšių.
Kiek esu analizavusi vadovėlių, šiuo metu gulinčių ant Lietuvos moksleivių suolų, juose nėra nieko, tik sausa, pasenusi informacija. Pageltusios ir nušiurusios knygos mena dinozaurų laikus, o šiuolaikiniai vaikai, vienu pirštelio perbraukimu galintys rasti bet kokį rūpimą dalyką interneto sraute, dar turi kažko iš jų išmokti???
Vadovėliai kerta ir per mokinių savirefleksijos gebėjimus. Nors juose ir pateikiama tekstų, užduočių, tačiau neskatinamas joks savo veiklos apmąstymas ir įsivertinimas. Neaišku, kaip mokinys gali savarankiškai spręsti apie savo pažangą ir pasiekimus, pats pasitikrinti įgytus gebėjimus, žinias, įgūdžius.
Visuomet, tarsi koks nemirštantis caras, viską sprendžia tik mokytojas: jis parašo pažymį, jis baudžia ir kritikuoja. Nesvarbu, kad pagal šiuolaikinę metodiką mokiniai turi turėti galimybę patys save įsivertinti. Ir ne šiaip sau, tik formaliai, kad mokytojas vėliau tuos įsivertinimus išmestų į šiukšliadėžę. Jų reikia paisyti. Deja, vadovėlis čia irgi niekuo nepadeda.
Užribyje taip pat lieka ir moksleivių emocijos, nuotaikos, jausmai. Pagal vadovėlyje pateikiamas užduotis vertinami gali būti nebent mokinio akademiniai pasiekimai, tačiau kaip jaunas žmogus išties jaučiasi, lieka neaišku.
Tiesą pasakius, niekam tai ir nerūpi. Ar matėte kur vadovėlį, kuriame būtų klausiama: kaip jautėtės perskaitę tekstą? Kokios emocijos kilo dirbant pamokoje? Būtent todėl, kad niekas dėl to net nesuka galvos, vaikai Lietuvos mokyklose ir jaučiasi apleisti, liūdni, atstumti, bejėgiai.
Reflektuoti visų bendrai kylančius jausmus, patirtis, socialinės interakcijos sąveikas pamokoje vadovėliai taip pat nesuteikia jokių galimybių. Visos užduotys vadovėliuose labiau kreipia į išorę – kalbėti apie tekstus, kūrėjus, teorines problemas, bet tik ne apie mokinių vidinį pasaulį. Niekas nenori ten žiūrėti, niekas nenori klausyti ir rūpintis dėl to, kas ten dedasi!
Vadovėliuose nėra galimybių įsivertinti visai klasei bendrai, pavyzdžiui, visiems aptarti kokios nors diskusijos metu kilusius jausmus; įsivertinti, kaip klasėje moksleiviai jaučiasi dirbdami drauge, vykdydami komandines užduotis, siekdami bendro tikslo.
Vadovėliai atskiria moksleivius tarsi vienišus laivus audringoje jūroje, blaškomus be krypties.
Turiu pripažinti, kad vadovėlių autoriai tikriausiai laiko moksleivius avinų banda – visi vienodi, visi turi mokytis taip pat. Užduotys juose nėra diferencijuojamos pagal unikalius mokinių gebėjimus. Neatsižvelgiama į skirtingus ugdymo poreikius, mokymo pasiekimus, taip pat į nevienodus mokymosi tempus ir interesus.
Galiausiai – tiesiog būkite realistai: jei didžiąją dalį pamokos mokytojas neišmano nieko, tik liepia kažką skaitinėti ir žiūrinėti vadovėlyje, keiskite mokyklą. Nes kitaip tokia mokykla pakeis Jūsų vaikus. Ir labai neigiamai.
Gintarė Pugačiauskaitė
