Gal grožis tuomet ir užgožė bendrą mero paveikslą, nes aš, nors ir esu druskininkietė, vargiai beprisimenu šį politiką anuomet.
Tad pabandykime atkurti atminties spragą ir sužinoti, koks tada, 2000 metais, buvo Ričardas Malinauskas? Kad rasčiau atsakymą į šį klausimą, perverčiau ne vieną senų laikraščių ir straipsnių archyvą. Tačiau man tai atrodė itin svarbu.
Per 18 metų žmogus gimsta, išgyvena vaikystę, paauglystę ir galiausiai tampa suaugusiuoju. Esu tikra, kiekvienas per tokį ilgą laikotarpį patiria esminių pokyčių, gyvenimo ir asmenybės transformacijų. Neaplenkė jie ir Druskininkų mero.
2000 metais Ričardas Malinauskas tapo jauniausiu meru visoje Lietuvoje. Tuomet jis dar buvo šeimos žmogus, gyveno su pirmąją žmona, augino tris vaikus, nors problemos užuomazgų jau buvo galima tikėtis: tapęs meru Malinauskas neslėpė, jog mažai matosi tiek su žmona, tiek su vaikais, nelabai randa laiko su jais net pasikalbėti, užimtas būna ir savaitgaliais. Iš kur vėliau staiga atsirado laiko naujoms (jaunoms) damoms, lieka neaišku.
Pinigine situacija R. Malinauskas irgi neturėjo skųstis – buvo jau oficialiai deklaravęs turto už daugiau nei milijoną litų, – tačiau teigė, kad mero alga jam – gerokai per maža. Širdyje vis dar verslininkas, ką tik atsitraukęs nuo UAB „Hesonos“ generalinio direktoriaus vairo, politikas tikino, kad išgyventi padeda sukauptos santaupos.
Tuomet iš Malinausko trykšte tryško energija: sportininkas, greitį mėgstantis autokroso aistruolis, savo kabinete savivaldybėje užsibūnantis iki 21 valandos ar net ilgiau, pats vairuojantis tarnybinį automobilį.
Paskendęs veiklos sūkuryje meras prisipažino labai neatsipalaiduojantis net laisvalaikiu ir ištveriantis savaitę be alkoholio bei kantriai tesintis duotus pažadus: „.Aš ir taip negeriu, na, rimtos šventės proga taurę vyno. Sako, taurė irgi gėrimas. Pradėjom diskutuoti, kaip tada vertinti kunigą, kuris Šv. Mišių metu irgi išgeria vyno. Nelabai tada ir supratau, ar aš pijokas, ar ne. Bet pasirašiau, kad iki savo gimtadienio negersiu. Iki jo buvo likusi savaitė. Ir tikrai negėriau“ (savaitraštis „Druskonis“, 2000 m. liepos 14 - 20 d. Nr. 29 (562)).
Nors ir buvo blaivininkas, vis dėlto jauną merą anuomet itin žavėjo vakaronės, nes jose Malinauskas pajusdavo ugnį: „Maloniausia – poliklinikos vakaronė šios įstaigos 30-mečio proga. Tai – tikrai linksmas ir šaunus kolektyvas. Po tokios vakaronės įsitikini, kad yra šiokios tokios ugnelės ir mūsų mieste, ne vien socialinės ir kitokios problemos“ (savaitraštis „Druskonis“, 2000 m. liepos 14 - 20 d. Nr. 29 (562)).
Mano ieškojimai dar nesibaigė, įdomiausi atradimai iš archyvų, kuriais ruošiuosi pasidalinti, laukia ateityje, todėl istorija apie (gražų) merą gražiame mieste turės tęsinį.
Gintarė Pugačiauskaitė
